Autoriaus nuotr.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

Rokiškis, aplinkiniai miesteliai ir kaimai turi šimtametę istoriją. Rokiškio vardas pirmą kartą paminėtas 1499 metais. Šio krašto žmonės aktyviai dalyvavo LDK politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Krošinskių giminė per du šimtus metų valdė Rokiškį. Įdomi ir ta aplinkybė, kad Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui žmoną, Ivano III dukterį Eleną, į Vilnių 1495 metais atlydėjo ir kunigaikštis Ivanas Krošinskis. Rokiškis garsus savo dvarais ir juos valdžiusiais dvarininkais: Komorovskiai, Pšezdeckiai, Komorai, Romeriai ir t.t.

XX amžiuje Rokiškį garsino tarpukario Lietuvos premjerai Antanas Tumėnas, Juozas Tūbelis ir Vladas Mironas. Rajone globojami kultūros paminklai, išlikę net sovietmečiu, Roberto Antinio skulptūra skirta Nepriklausomybės dešimtmečiui, Pšezdeckių dvaro sodyba ir kiti. Didelio turistų srauto sulaukė barono Piotro Roseno privačios iniciatyvos dėka atkurtas Gačionių dvaras. Jame ne tik lankėsi, bet ir nakvojo Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis. Didelis dėmesys skiriamas iškilių asmenybių atminimui įamžinti: Juozo Tūbelio vardu pavadinta progimnazija, Juozo Tumo -Vaižganto vardu – gimnazija, mieste yra Vlado Mirono gatvė.

Rokiškio rajono savivaldybės Meras Antanas Vagonis (kairėje) su straipsnio autoriumi Viktoru Jenciu-Butautu

Kiekvienais metais pagal susiklosčiusią tradiciją Rokiškio rajono savivaldybės Meras Antanas Vagonis Vasario 16 – tąją dieną pagerbia signataro Vlado Mirono atminimą, padėdamas gėles jo gimtojoje žemėje prie paminklinio akmens.

The post Rokiškyje pagerbtas Vasario 16-osios Akto signataras Vladas Mironas appeared first on Voruta.

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatas Vytautas Dailidka. Jono Česnavičiaus nuotr.

Irma STADALNYKAITĖ, www.voruta.lt

1918 m. vasario 16 d. Signatarų namuose Vilniuje (Pilies g. 26) dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus globojamoje valstybingumo istorijai svarbioje vietoje šeštadienio rytą rinkosi ne tik muziejaus kolektyvo nariai, bet ir Lietuvos kultūros, mokslo darbuotojai, tyrėjai, politikai, žiniasklaidos atstovai, Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos laureatai. Visi jie susirinko pasveikinti šiųmetinės Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureato Rytų Lietuvos pedagogo, dailininko, poeto, sąjūdininko, aktyvaus lietuviškosios kultūros puoselėtojo, kraštotyrinių, tautotyrinių savilaidos leidinių autoriaus ir rengėjo, lietuviškos „Ryto“ draugijos mokytojo sūnaus Vytauto Dailidkos.

Signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko kultūros premija teikiama nuo 2012 m., ją jau yra gavę mons. Alfonsas Svarinskas, Juozas Vercinkevičius (2012), habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), Nijolė Balčiūnienė (2014), Gintaras Songaila (2015), dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), prof. dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018). Premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.

Signataro Donato Malinausko giminaičiai su premijos laureatais (iš kairės): Viktoras Jencius-Butautas, Vėtrė Markevičiūtė, Vytautas Dailidka, Nijolė Balčiūnienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, dr. Vytautas Rubavičius, Juozas Vercinkevičius. Irmos Stadalnykaitės nuotr.

Signatarų namų salės prieigose būrėsi bendraminčiai, tautos kultūros, istorijos, lietuviško žodžio sergėtojai. Šia proga bemaž tris dešimtmečius Lietuvos nacionaliniam muziejui vadovavusios Birutės Kulnytės ir Signatarų namų vedėjos Meilės Peikštenienės jie čia maloniai sutinkami nuo 2016 m., iki tol premija po šv. Mišių būdavo teikiama Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šnekučiavosi į šventę atvykę Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatai N. Balčiūnienė, habil. dr. K. Garšva, J. Vercinkevičius, dr. V. Rubavičius. Kaip ir anksčiau čia susitiko signataro kun. Alfonso Petrulio giminaičiai Nijolė Petrulytė-Štriupkuvienė ir Vasario 16-osios klubo pirmininkas gydytojas chirurgas Kęstutis Petrulis, klubo nariai, Pasienio policijos istorijos dvitomio „Parubežys ir parubežiniai“ (t. 1, 2 – 2018), kun. Juozo Breivos 125-osioms gimimo metinėms skirtos knygos „Kelias“ (2015) autorius Antanas Žilėnas, Vilniaus gimdymo namuose dirbantis gydytojas neonatologas Vladimiras Chijenas su žmona, šiemet Metų vertėjo krėslo premijos laureate už Juliano Barneso knygos „Kalbant atvirai“ vertimą paskelbta Nijolė Regina Chijenienė.

Premijos laureatas Vytautas Dailidka (viduryje) su Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko giminaičiais dail. Vėtre Markevičiūte ir gyd. Viktoru Jenciumi-Butautu. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Laureatas Vytautas Dailidka (kairėje) su nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėju, leidėju ir vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi. Jono Česnavičiaus nuotr.

Šventinį renginį pradėjo susirinkusiuosius sveikinę Meilė Peikštenienė ir nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Naujausius signataro D. Malinausko gyvenimo ir veiklos tyrimus pristatė jo giminaitis, 2011 m. išleistos knygos „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ autorius Viktoras Jencius-Butautas. Jis taip pat kalbėjo apie problemas, su kuriomis susiduria nuoširdūs, atsidavę istorijos tyrinėtojai, apie skirtingas Lietuvos valstybingumo istorijos traktuotes. Po šių gyvų ir įkvepiančių kalbų buvo paskelbtas premijos laureatas, o laureato ženklą – medalį su signataro D. Malinausko atvaizdu – jam įteikė D. Malinausko giminaitė, šio apdovanojimo idėjos autorė, dailininkė, dizainerė Vėtrė Markevičiūtė. Ne mažiau nuoširdi buvo ir premijos laureato V. Dailidkos kalba, jis prisiminė ne tik paties nueitą lietuvybei skirtų darbų kupiną gyvenimo kelią, bet ir sunkią persekiotų, kalintų, meilę Lietuvai aukščiau visko kėlusių tėvų, „Ryto“ draugijos mokytojo Vinco ir Emilijos Dailidkų lemtį. Beje, šio pasakojimo atidžiai klausėsi ir 2003 m. atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis.

Vytautą Dailidką (viduryje) sveikina Nijolė Balčiūnienė ir habil. dr. Kazimieras Garšva. Jono Česnavičiaus nuotr.

Vytautą Dailidką sveikina Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė. Jono Česnavičiaus nuotr.

Belaukiant laureato, apie „Ryto“ draugijos nuveiktus darbus pasakojo jos pirmininkas Algimantas Masaitis. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Po šios šventės dalies visų jos dalyvių laukė Signatarų namų suorganizuota ekskursija, kurios metu susipažinta su Vasario 16-osios akto pasirašymo aplinkybėmis, pristatyta Pirmosios Respublikos laikotarpiu veikusių lietuviškų draugijų veikla, atskleistos ne kiekvienam žinomos signatarų, Lietuvos Tarybos narių biografijos detalės. Norintieji galėjo aplankyti ir Signatarų namų knygynėlį, kuriame puikuojasi naujausi leidiniai apie signatarus – dr. Algimanto Katiliaus „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“ (2016), „Vasario 16-osios akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“ (2017), dr. Juozo Girniaus „Pranas Dovydaitis“ (2017), dr. Vilmos Bukaitės „Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“ (2015), „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“ (2016) ir kt.

The post Rytų Lietuvos mokytojui įteikta signataro Donato Malinausko premija appeared first on Voruta.

Viktoras Jencius-Butautas Sandomiero pilies muziejuje šalia čia eksponuojamos Sandomiere rastos karūnos kopijos. Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Originalas saugomas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Garsioji Sandomiero (Sandomierz, P. Lenkija) karūna šiandien saugoma Krokuvoje, Vavelio katedros muziejuje(¹⁾, o jos kopija – Sandomiero pilyje. Būtent dėl šios karūnos prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje kilo ginčų tarp lietuvių ir lenkų. Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius tvirtino(2), kad tai Lietuvos karūna, galbūt Vytauto, o gal Švitrigailos… Lietuviai kreipėsi net į caro teisėsaugą(³⁾. Bylą tyrė Vilniaus apygardos prokuroras Piotras Akermanas (Аккерман Петр Александрович(4)) ir slaptosios policijos agentas (kriminalinės policijos viršininkas) Tiškevičius. Lenkai ir po Antrojo pasaulinio karo nesiliovė rašyti straipsnių apie karūnos atradimą Sandomiere, o 2015 m. net sukūrė filmą(⁵⁾. Tačiau šiandieniniai lenkų mokslininkai nėra tokie įsitikinę kaip kad Marijanas Morelovskis(⁶⁾, kad tai lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo šalmo karūna. 2010 m. dr. Rimvydas Petrauskas tvirtino: „… svarbiausia paneigti mitą, kad lenkai turi paslėpę Vytauto karūną. Šis mitas buvo stiprus tarpukario Lietuvoje, ypač kai 1910 metais archeologai Sandomire surado karūną. Tuomečiam lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo būdingos antilenkiškos nuotaikos ir kai kurie jo veikėjai iškėlė mintį, kad tai Vytauto karūna. Tiesa, vėliau lenkų mokslininkai įrodė, kad ši karūna yra visai kito amžiaus.“(⁷⁾ Vis dėlto tai nustačiusių mokslininkų dr. R. Petrauskas nenurodė ir nepasakė, kurio tai amžiaus karūna.

Karūna ir šalmas, rasti Sandomiere, XIV a. 3 ketvirtis (?), saugomi Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje

Tautos „elitas“ neturi ambicijų

Kur po 1990 m. kovo 11-osios dingo noras pastatyti sarkofagą Vytautui Didžiajam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, išsiaiškinti Žalgirio mūšio nugalėtojo palaikų buvimo vietą, sužinoti 1914 m. lietuvių ir lenkų spaudoje skelbtas karūnos paslaptis? Ar tai buvo Vytauto, ar kito Lietuvos kunigaikščio karūna, liko neišsiaiškinta. Vytauto palaikų problemą sprendžia išskirtinai tik Juozo Markulio-Erelio bendražygiai, visuomenė nuo šių ir kitų minimų problemų sprendimo yra nušalinta. Verta prisiminti, kad Lenkijoje vadinamoji Sandomiero karūna jokiais naujausiais tyrimais iki šiol netirta. Gal mes tapome tauta be ambicijų. Lenkų mokslininkas Juzefas Šimanskis(⁸⁾ tvirtina, kad šiuo metu trūksta duomenų vadinamąją Sandomiero karūną sieti su Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju (1310–1370)(⁹⁾, tai gal pakanka duomenų susieti ją su Vytautu Didžiuoju (1350–1430) arba su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila (1370–1452)?

Lenkiškoji paslaptingosios karūnos suradimo versija

Kunigas Janas Gaikovskis(¹⁰⁾ nurodo, kad ankstyvą 1911 m. pavasarį Sandomiero dvasinės seminarijos teritorijoje, buvusiame benediktinių vienuolyne, regento kunigo Pavelo Kubickio paliepimu tvarkant teritoriją, po nukirstos liepos šaknimis buvo surastas šalmas su įdėtomis keturiomis karūnos dalimis(¹¹⁾. Pats dvasinės seminarijos rektorius kun. Pavelas Kubickis nurodo kitą karūnos suradimo datą, tai yra 1910 m. balandį(¹²⁾, o šalme rasti penki daiktai (keturi karūnos frag­mentai ir sagė ne nuo karūnos) ir keturios „špilkos“ (smeigės) karūnos fragmentams sujungti(¹³⁾. Sagę iki šiol gaubia paslapties skraistė. Karūnos radimo datą, matyt, supainiojo ir Stanislovas Tomkovičius(14), nes iš seminarijos rektoriaus 1911 m. balandžio 5 d. pasirašyto paslaptingo laiško aiškėja, kad „prieš kelias dienas buvusio Sandomiežo Benediktinių vienuolyne buvo surasta karūna“.(¹⁵⁾ Karūna rasta 1,5 metro gylyje(¹⁶⁾. Bijant, kad žinios apie radinį pasklis ir pasieks rusų okupacinę valdžią, jis patikėtas saugoti ponioms Vincentinai, Jadvygai ir Helenai Chodokovskoms(¹⁷⁾. Apie radinį žinojo dvasinės seminarijos regentas ir tuometiniai jos profesoriai(¹⁸⁾, kurie apžiūrinėjo karūną, taip pat ir kelios dešimtys žmonių, dirbusių teritorijoje nuo 1908 iki 1910 m. Už dalį jų darbo buvo sumokama, kita darbo dalis buvo labdarinė(¹⁹⁾. Apie radinį buvo informuotas ir vyskupas Marijanas Ryksas(²⁰⁾. Apie radinį žinojo ir mūro darbų rangovas ponas Jasiukas(²¹⁾, galimai ir kun. Elerta iš kaimyninės parapijos(²²⁾. Pokalbius su p. Jasiuku apie surastą karūną mini kun. P. Kubickis(²³⁾, tačiau darbų rangovo atsiminimų nepavyko surasti. Prabėgus metams nutarta išvežti radinį į Krokuvą. Pradžioje nuvežta tik karūna (vežė kun. P. Kubickis ir kun. J. Gaikovskis(²⁴)) ir laiškas Krokuvos katedros kapitulai, prašant saugoti paslaptyje radybų vietą ir kitas aplinkybes iki 1941 m. Po kiek laiko regentas kun. P. Kubickis atvežė į Krokuvą ir šalmą(²⁵⁾. Strėlių antgaliai, matyt, buvo atvežti dar vėliau…

Pats kun. P. Kubickis tvirtina, kad kertant sieną patikros nebuvo ir karūna su šalmu 1911 m. balandžio 17 d. laimingai pasiekė Krokuvą(²⁶⁾. Karūnos vežėjai kreipėsi į vyskupą sufraganą Anatolį Novaką(²⁷⁾, o ne į kardinolą Janą Puzyną(²⁸⁾ (keista, kad jis buvo aplenktas, nes būtent jis 1907 m. įsteigė diecezinį muziejų). Apie radinį buvo informuoti prelatas – kustošas Česlovas Vandolnas (X. Dr. Czesław Wądolny, Prałat-kustosz Kapit. katedr, krak., Przewodniczący dyecez. Rady artystycznej(²⁹⁾), Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepšas(³⁰⁾. Kun. P. Kubickis nurodo, kad paslaptį saugoti prisiekė ir tai patvirtino parašais: J. E. kun. Anatolis Novakas – vyskupas sufraganas, kun. Feliksas Gavronskis – Krokuvos kapitulos dekanas(³¹⁾, dr. Stanislovas Tomkovičius ir Leonardas Lepša. Konstatuota, kad dalis karūnos akmenų – smaragdų ir safyrų imitacija, o dalis – kalnų krištolo (Bohemijos krištolo) gabaliukai. Minimiems asmenims karūną apžiūrėjus, buvo surašytas protokolas (kur jis šiandien saugomas?) ir nustatyta, kad karūna iš bronzos su sidabro priemaiša(³²⁾.

Pirmosios žinios apie karūną spaudą pasiekė 1913 m. spalį ir beveik po trijų mėnesių karūna pradėta viešai eksponuoti Vavelyje (1914 m. sausio 17 d.). Ją su šalmu buvo galima apžiūrėti kiekvieną pirmadienį nuo 9 iki 12 val.(³³⁾. Dieną prieš tai, 1914 m. sausio 16 d., buvo pakviestas bronzininkas (bronzownik) Kopačinskis(³⁴⁾, kad sutvarkytų kai kuriuos iškritusius akmenis iš esamų 65-ių akmenų(³⁵⁾. Karūnos fotografijos pradėtos publikuoti lenkų spaudoje, o po geros savaitės ir lietuviškame žurnale „Vairas“. Pirmosios publikacijos: 1914 m. sausio 24 d. žurnale „Świat“(³⁶⁾, 1914 m. sausio 31 d. – „Tygodnik ilustrowany“(³⁷⁾, o 1914 m. vasario 5 d. – „Vairas“(³⁸⁾. Iki 1918 m. spaudoje buvo užuominų apie karūnos suradimo aplinkybes, neminint vietovės, tačiau rimtų radinio studijų nebuvo.

Kai neliko aplinkybių, sąlygojusių paslaptį, vysk. M. Ryksas ir kun. P. Kubickis kreipėsi į vyskupą sufraganą A. Novaką, kad katedros kapitula nutrauktų karūnos paslapties saugojimą. Krokuvos vyskupas Adomas Steponas Sapiega(³⁹⁾ buvo aplenktas, kaip ir prieš septynerius metus kardinolas kunigaikštis J. Puzyna. 1918 m., dar iki Lenkijos Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. lapkričio 11 d.), pasirodė S. Tomkovičiaus straipsnis laikraščiuose „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.)(⁴⁰⁾ ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.)(⁴¹⁾. Nerimstant aistroms dėl karūnos tapatybės, 1930 m. pasirodė Marijano Morelovskio publikacija „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(⁴²⁾. Jis karūną priskyrė Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, atsakydamas į anglų mokslininko Gajaus Franco Leikingo (Guy Francis Laking), kurio dėka informacija apie karūną pasiekė pasaulio muziejininkus, teiginius(⁴³⁾.

Karolis IV Liuksemburgas su šv. Vaclovo karūna (tempera, apie 1371, dail. Teodorikas, Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas, Nacionalinė galerija Prahoje)

Kas surado karūną Sandomiere?

Pirmuosiuose Pirmojo pasaulinio karo įvykių liudininkų rašytuose straipsniuose taip ir nepavyko surasti, kas konkrečiai surado karūną po liepos šaknimis. Vienoje iš dabartinių publikacijų yra nurodoma, kad karūną surado 1910 m. vežėju ir sodininku dvasinėje seminarijoje dirbęs Ignacijus Strugackis (Ignacy Strugacki)(⁴⁴⁾, naikindamas žaibo pažeistos liepos sudūlėjusio kelmo šak­nis. Radinį parodė tuometiniam seminarijos rektoriui profesoriui kun. P. Kubickiui. Pagal profesiją karūnos radėjas buvo batsiuvys, už radinį kunigų seminarijos rektorius jam atsilygino mediena namui statyti, tačiau I. Strugackio nepaminėjo savo prisiminimuose.

Apie paslaptingą liepą

1914 m. vasario 19 d. meno istorijos komisijos posėdyje nurodoma, kad karūna buvo iškasta žinomoje vietovėje po sena liepa. Liepos amžius leidžia teigti, kad lobis užkastas XIX a. viduryje)(⁴⁵⁾. Komisijai buvo pateikti: karūna, šalmas su antnosiu (toks šalmo tipas būdavo be antnosio) ir ietigaliai(⁴⁶⁾. Kiek anksčiau, 1914 m. sausio 3 d., „Kurjer litewski“ nurodė, kad karūna buvo rasta po vėjo išrautos liepos šaknimis(⁴⁷⁾. Anksčiau minėtas anglų mokslininkas G. F. Leikingas nurodė, kad karūna rasta po ąžuolu(⁴⁸⁾. Dar kituose šaltiniuose, kad po senos liepos šaknimis(⁴⁹⁾. „Žmogus, atvežęs karūną, pasakojo, kad ji rasta po liepa, kuri buvo išversta audros.“(⁵⁰⁾ Straipsniuose nurodomas ir apytikris liepos amžius, apie 100 metų, dar kitur teigiama, kad liepa buvo nupjauta ir skersmenyje turėjo tris uolektis(⁵¹⁾.

1930 m. straipsnyje „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“(⁵²⁾ M. Morelovskis rašė, kad jis pirmasis paskelbė iki 1941 m. įslaptintą dokumentą apie šios karūnos suradimo vietą ir aplinkybes. Tačiau jis nebuvo pirmasis, paskelbęs dokumentą. P. Kubickis dar 1926 m. išpublikavo minimo dokumento tekstą(⁵³⁾, deja, tekstai skiriasi iš esmės… Panašu, kad visko tarpusavyje neaptarė…

Keistas slėpimo būdas

Stebina karūnos slėpimo būdas. Argi nebuvo geresnio būdo karūnai paslėpti? Kun. J. Gaikovskis mano, kad tik dėl skubėjimo karūna nebuvo įdėta į dėžutę(⁵⁴⁾. Istorijoje žinomas vienas tokio skubėjimo atvejis – tai karūnos vežimas Vytautui 1429 m. [o gal 1430 m. – aut. pastaba](⁵⁵⁾. O gal tai karūna, siųsta Švitrigailai(⁵⁶⁾?..

Šv. Vaclovo karūna (Čekija)

Kaip į Krokuvą pateko karūna?

1914 m. rašytuose straipsniuose tiksliai nenurodoma, kaip karūna pateko į Vavelį. Sunku pasakyti, kodėl aprašant karūnos patekimo būdą į Krokuvą, atsirado prieštaravimų tarp autorių. „Kurjer Litewski“ 1914 m. sausio 3 d. informavo savo skaitytojus, kad, anot Galicijos spaudos, vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta lenkiška karūna(⁵⁷⁾. „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 13 d. rašė apie Lvovo „Herold“ pranešimą, kad Krokuvos vyskupas sufraganas A. Novakas prieš tris mėnesius gavo anoniminį siuntinį su auksine karūna ir laišku(⁵⁸⁾. Pats vyskupas sufraganas interviu „Tygodnik ilustrowany“ 1914 m. sausio 31 d. pasakoja apie karūnos įteikimą(⁵⁹⁾. Straipsnio pabaigoje tvirtinama, kad karūna atvežta vyskupui sufraganui A. Novakui 1911 m. su antspauduotu dokumentu, kurio negalima perskaityti iki 1941 m. „Kurjer codzienny“ informavo, kad kažkur po žeme surasta karūna buvo išsiųsta į Krokuvą(⁶⁰⁾. Natūralus klausimas – vis dėlto karūna buvo atsiųsta ar atvežta? „Kurjer Warszawski“ 1914 m. sausio 14 d. rašė, kad atvežta karūna su dokumentais iš už kardono ir kad tai ne iškilmių ar įkapių karūna(⁶¹⁾. Karūna buvo paslėpta šalme, kuris visiškai surūdijo(⁶²⁾. Kiti nurodo įslaptinimo datą iki 1949 m. ir tai sieja su Rusijos teise dėl pretenzijų(⁶³⁾. Kodėl iš pat pradžių buvo neigiama galimybė priskirti karūną įkapėms?

Karūnos paskirtis

Karūnos būna karūnavimo, homagialinės(⁶⁴⁾ ir laidojimo. Apie Lenkijos homagialines karūnas yra rašęs Voicechas Eljašas-Radzikovskis(⁶⁵⁾. Homagialinė karūna – tai vasalinė karūna. Iš pat pradžių lenkų spauda tvirtino, kad paslaptingoje vietoje rasta karūna nėra įkapių⁽⁶⁶⁾. Teiginys grindžiamas tuo, kad karūnos, sudarytos iš keturių fragmentų, nėra laidojimo karūnos(⁶⁷⁾. V. Eljašas-Radzikovskis savo studijoje apie lenkų karalių karūnas nurodė, kad palyginus ant valdovų antkapių pavaizduotas karūnas su tame kape rastomis įkapių karūnomis, jos nėra identiškos išvaizdos. Autorius nurodė, kad įkapių karūnos pagamintos iš įvairiausių medžiagų(⁶⁸⁾. M. Morelovskis įvardijo Sandomiero karūną kaip šalmo karūną(⁶⁹⁾, bet 1914 m. Vavelyje pradėtos eksponuoti karūnos jokiu būdu negalima vadinti Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo homagialine karūna. Nėra šaltinių, kurie minėtų tokią Kazimiero Didžiojo karūną. Taigi kieno tai buvo karūna? Tam nustatyti svarbus ir metalas, ir brangakmeniai, ir karūnos amžius.

Karūna neatitinka šalmo dydžio

Karūnos amžius

Spaudoje pasirodžiusiose pirmose publikacijose apie karūnos suradimą kun. J. Gaikovskis nurodė, kad tai XIV a., daugiausiai XV a., karūna(⁷⁰⁾. Karūnos akmenų šlifavimas būdingas XV a. pradžiai(⁷¹⁾. Anot Stanislovo Tomoševičiaus, kai kurios karūnos detalės liudija, kad tai gali būti XV a. pradžios darbas. Ji nėra Piastų dinastijos arba Lokietkos karūna(⁷²⁾. Meno istorikas Leonardas Lepša tvirtina, kad tai vyro karūna, nes žiedas yra 61 centimetro ilgio, o keturi fragmentai rodo, kad tai ne laidojimo karūna⁽⁷³⁾. Kadangi, anot L. Lepšos, karūna padaryta iš bronzos ir sidabro ir nėra stipriai pažaliavusi, negalėjo ilgai būti po žeme(⁷⁴⁾. Laidojimo karūnos versiją L. Lepša atmeta. Karūna 1914 m. buvo paaukota Krokuvos katedros lobynui(⁷⁵⁾. Ji keliais dešimtmečiais vėlyvesnė už Kazimiero Didžiojo (valdė 1333–1370) karūną ir yra priskiriama XIV a. arba XV a. pradžiai(⁷⁶⁾.

Ar karūna paauksuota?

Krokuvos laikraštis „Kuryer codzienny“ 1914 m. sausio 13 d. paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui atsiųsta karūna iš gryno aukso(⁷⁷⁾. 1914 m. „Świat“ nurodė, kad karūna buvo paauksuota(⁷⁸⁾, kun. P. Kubickis taip pat 1926 m. rašė, kad karūna paauksuota(⁷⁹⁾. Pasaulyje yra tik dvi panašios karūnos – Švedijoje ir Ispanijoje(⁸⁰⁾. Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. nurodė, kad karūna ne auksinė, o bronzinė ir paauksuota(⁸¹⁾. 1914 m. gegužės 2 d. lenkų spaudoje pasirodė tvirtinimų, kad karūna bronzinė(⁸²⁾. Iš pat pradžių buvo teigiama, kad karūna skirta gyvam asmeniui(⁸³). Laikraštis „Zorza“ taip pat nurodė, kad karūna paauksuota, bet nenaudota karūnuojant(⁸⁴⁾. Keistas pastebėjimas… Kas gi turėjo būti ja karūnuotas? Kiti šaltiniai teigia, kad bronzinėje karūnoje yra ir sidabro(⁸⁵⁾. Taigi įvairūs autoriai teigia, kad karūna iš aukso, sidabro, vario, bronzos. Karūnos vertę lemia ir brangakmeniai. Iki šiol nėra atlikti karūnos metalo ir gemologiniai(⁸⁶⁾ tyrimai.

Kazimiero Didžiojo įkapinės insignijos

Brangakmeniai – Bohemijos krištolas

„Kurjer litewski“ 1914 m. sausio 3 d. nurodė, kad karūnoje buvo septyniasdešimt dirbtinių akmenų ir kristalų(⁸⁷⁾. 1918 m. „Czas“ nurodė, kad kiekviename karūnos segmente buvo šešiolika akmenų ir po vieną „špilkoje“ (smaigėje), iš viso šešiasdešimt aštuoni akmenys. Kai kurių akmenų trūko, jie buvo iškritę. Dalis buvo smaragdų ir safyrų imitacija bei kalnų krištolas (Bohemijos krištolas). 1918 m. lyg ir patvirtinta, kad karūnos metalas – tai bronza su sidabro priemaiša(⁸⁸⁾. Apie karūnos suradimą buvo informuotas tuo metu dar gyvas prof. M. Sokolovskis(⁸⁹⁾. L. Lepša teigė, kad akmenys netikri(⁹⁰⁾. Aprašomų įvykių dalyvis kun. J. Gaikovskis nurodė, kad karūnoje buvo iškritusių akmenų ir kad ji buvo įvyniota į medžiagą, iš kurios liko tik skiautės(⁹¹⁾. Bohemijos krištolas verčia galvoti, kad tai Čekijoje pagaminta karūna, savo forma labai panaši į šv. Vaclovo karūną. Brangakmenių išsidėstymas paslaptingoje karūnoje primena šv. Vaclovo karūną. Karolio IV Liuksemburgiečio portrete (apie 1371 m., dail. Teodorikas; Prahos arkivyskupo Jano Očkos voto fragmentas; Nacionalinė galerija Prahoje)(92) nutapyta karūna panaši į rastąją karūną.

Kieno tai karūna?

Iš pat pradžių kilo ginčų, kam gi priklausė ši karūna. 1914 m. „Świat“ nurodė, kad tai Jogailos karūna, naudota po pergalės Žalgirio mūšyje(⁹³⁾. Dr. Stanislovas Tomkovičius dar 1914 m. pradžioje tvirtino, kad pagal formą tai lenkiška karūna, nes panaši į Kazimiero Didžiojo karūną, teiginį patvirtina jos radimas tikrai lenkiškose apylinkėse(⁹⁴⁾. Tyrinėtojo nuomone, karūna buvo skirta ne iškilmėms, o praktiniam naudojimui, nes yra iš keturių dalių(⁹⁵⁾. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad karūna nėra juvelyrinis darbas, daryta, matyt, paskubomis. Būta versijų, kad tai Lokietkos (1261–1333) karūna(⁹⁶⁾. Netgi teigta, kad tai prieš Lokietkos karūnaciją dingusi karūna(⁹⁷⁾. Pasak L. Lepšos, tai Lenkijos karaliaus Jono Albrechto karūna (1459–1501)(⁹⁸⁾.

1914 m. sausio 3 (16) d. „Kurjer Litewski“ skirsnyje „Už kardono“ paskelbė, kad vyskupui sufraganui A. Novakui buvo atsiųsta tariamai originali lenkiška karūna, galimai Jogailos(⁹⁹⁾. Kartu buvo gautas užantspauduotas dokumentas, kurio negalima buvo atplėšti iki 1941 m.

1914 m. sausio 22 (4) d. dr. Stanislovas Elješas-Radzikovskis(¹⁰⁰⁾, Voicecho Elješo-Radzikovskio vaikaitis, laikraštyje „Slowo polskie“ paskelbė, kad karūna yra ne lenkiška, o čekiška ir priklausė imperatoriui Karoliui IV (čia minima kunigaikštytė Elžbieta (1345–1393) iš Pamario). Rasta karūna buvo pagaminta pagal žinomą šv. Vaclovo čekišką karūną (čekiškai – Svatováclavská koruna)(¹⁰¹⁾, kuria nuo 1347 m. karūnavosi čekų karaliai. Čekiška karūna – sudaryta iš keturių dalių, kaip ir paslaptingoji karūna.

1914 m. sausio 31 (13) d. prof. Liudvikas Kolankovskis laikraštyje „Glos narodu“ paskelbė, kad tai galėjo būti lietuviška karūna, skirta Švitrigailai karūnuoti(¹⁰²⁾.

Kun. J. Gaikovskis bandė sieti karūną su Jadvyga, neva iki šiol Sandomiere gyva legenda apie Jadvygos pirštinaites(¹⁰³⁾.

Mąstyta, kad tai gali būti Kazimiero Didžiojo votas. Šiandien nėra duomenų, patvirtinančių, kad tai buvo karaliaus votas(¹⁰⁴⁾. Karūnos savininkų įvardyta nemažai, manyta, kad tai kelionių karūna, paneigta, kad tai gali būti įkapių karūna. Lenkijos valdovų karūnos XIV–XV a. nedingo, tačiau žinoma apie Vytautui ir Švitrigailai siųstų karūnų dingimą.

Kas tikrasis karūnos savininkas?

Kokiu tikslu karūna buvo vežama iš Rusijos, už kardono? Rizika netekti karūnos vykstant per Rusijos ir Austrijos-Vengrijos sieną buvo be galo didelė. Tikslas kaip ir aiškus – noras paslėpti kuo toliau nuo caro valdininkų, kad netaptų caro nuosavybe. Tačiau viešas eksponavimas Vavelyje pavertė ją kito imperatoriaus nuosavybe. Karūna lyg ir buvo saugoma nuo Rusijos caro, o pateko į imperatoriaus Francišeko Juzefo I rankas, nes Vavelis buvo jo nuosavybė⁽¹⁰⁵⁾. Jeigu išvežimą iš Rusijos imperijos dar galima suprasti, tai skubotas viešas karūnos eksponavimas yra visiškai nesuprantamas. Tai gal bandyta paslėpti ją taip, kad būtų nepasiekiama lietuvių tautai?

Paskelbimas spaudoje

Apie karūną spaudoje buvo paskelbta 1913 m. spalį(¹⁰⁶⁾. Kodėl karūna viešai eksponuota tik nuo 1914 m. sausio 17 d.? Manytina, kad tai susiję su Vilniaus arkikatedros bazilikos zakristijono Jono Giros (Hiros), žinojusio karūnos paslaptį, mirtimi(¹⁰⁷⁾.

Kodėl karūna buvo parodyta nesulaukus termino?

1914 m. sausio 12 d. Krokuvoje pasklido žinia, kad vyskupas sufraganas A. Novakas turi karūną, gautą prieš kelerius metus(¹⁰⁸⁾. Vyskupas patvirtino, kad nesulaukus sutarto termino pabaigos, Vavelio muziejuje pradėta eksponuoti karūna. Jis užtikrino, kad jokių dokumentų su karūna negavo, tik paminėjo daiktų priėmimo protokolą, kuris bus paskelbtas visuomenei 1941 m.(¹⁰⁹⁾. Kodėl buvo nuspręsta parodyti karūną visuomenei, lieka neaišku, nes politinėje erdvėje esminių pakitimų neįvyko. Varšuvos savaitraštis 1914 m. sausio 12 (25) d. parašė apie surastą karūną ir paminėjo susitarimą – tarp radinio žemės savininkų ir vyskupo sufragano A. Novako, kuris leido po trejų metų viešai paskelbti karūnos suradimo faktą, bet ne vietą(¹¹⁰⁾. Susitarimas galbūt buvo žodinis, nes niekada nepublikuotas. Laikraštis „Nowa reforma“ 1914 m. sausio 13 d. paminėjo kažkokius paslaptingus dokumentus, įrodančius karūnos priklausymą Piastams(¹¹¹⁾.

Kodėl tylima dėl virvutės?

Lietuviai nesiliovė domėtis Krokuvoje 1914 m. pradėta eksponuoti karūna. Gana greitai po publikacijų anksčiau minėtuose laikraščiuose – „Czas“ (1918 m. kovo 26 d.) ir „Nowa reforma“ (1918 m. kovo 27 d.) – apie karūnos radimo vietą Sandomiere pasirodė žinutė ir „Tėvynės sarge“ (1918 m. balandžio 25 d.)(¹¹²⁾, kuri užbaigta šitaip: „… Pasklidus gandui apie tos karūnos atsiradimą Krokuvoje, 1914 m. Vilniuje buvo kilę kalbų ir spėjimų bene esanti ji iš Vilniaus katedros ir bene buvusi Vytauto karūna. Apie tai „Vairas“ buvo net parašęs ir padėjęs karūnos fotografiją. Dabar, paaiškėjus kur ji buvusi surasta, kaip ir atkrinta toks spėjimas.“ Bet ar abejonės buvo išsklaidytos?

1920 m. Anglijoje išleistame žinyne yra karūnos ir šalmo atvaizdai. Prie karūnos matyti pritvirtinta virvutė. Kodėl lenkų istorikai apie ją nutylėjo? Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko teiginiai šį tą paaiškina. Savanoris Leonas Lingvis-Lingvevičius maždaug 1922 m. gydytas kartu su D. Malinausku karo ligoninėje. Jam signataras papasakojo istoriją apie Vytauto kapą ir į kriptą 1909 m. įėjusį Janą Kurčevskį(113), Vladislavą Zahorskį(114) ir kustošą Adomą Savickį(115). Apie tai D. Malinauskui papasakojo zakristijonas Jonas Gira, parodęs kriptą būsimam signatarui. Savanoris užrašė D. Malinausko pasakojimą:

[…] Protasevičius, kuris vyskupavo praėjus po Vytauto mirties pusantram šimtui metų. Pastarasis buvo didelis lietuvių priešas ir Vytauto fundušo naikintojas (ant visokio brangaus katedros turto jis Vytauto antspaudus pakeitė savo antspaudais). P. Malinauskis, apžiūrėjęs kaulus, pastebėjo, kad vieni kaulai buvo didesni ir senesni, negu antri, ir kad ant abiejų makaulių buvo uždėtos kepuraitės; viena iš jų buvo jau sutrunyjusi ir ant jos buvo žymės antspaudos vainiko lanko, greta dar buvo auksinė virvelė, kuri uždedama kartu su vainiku, kad geriau vainikas laikytųsi, iš ko galima spręsti, kad tie kaulai buvo Vytauto Didžiojo. Matyt buvo senas žmogus, nes ir dantys buvo sudilę. Ant katafalko buvo du karstai: kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir vyskupo […].(¹¹⁶⁾

Skylutės karūnos žiede

Aprašomoje karūnoje, kiekviename iš keturių jos fragmentų, yra po dvi skylutes, o šv. Vaclovo čekiškoje karūnoje jų yra apie dvylika viename fragmente. Čekų karaliaus karūnoje skylutės skirtos kepurei pritvirtinti. Paslaptingosios karūnos skylutės tarnauja galimai tam pačiam reikalui, tik kodėl jų tiek mažai? Kunigaikščių mitra sujungia karūną ir kepurę. Gal kai kurios iš jų skirtos karūnai tvirtinti prie galvos? Kodėl paslaptingoji karūna panaši į čekų karaliaus karūną? Čia verta prisiminti Vytautą Didįjį ir po jo Lietuvos karaliaus karūnos siekusį Švitrigailą.

Apie karūnos tipą ir kryžių

Vadinamoji Sandomiero karūna neturi kryžiaus kaip dauguma įkapių karūnų. Įkapių insignijos būdavo ne vien metalinės, kartais pasitaikydavo medinės ar netgi odinės(¹¹⁷⁾. Ji negali būti priskirta ir karūnavimo karūnų tipui, kai apeigas atlieka krikščionių dvasinis hierarchas. Karūnavimo karūnos dažniausiai yra uždaros, o aprašoma karūna atvira (požymių, kad būtų atvira, nenurodoma). Ji negali būti šalmo karūna dėl anksčiau minėtų priežasčių: turi skylutes lanke, o tai rodo, kad prie jos buvo prisiuvama mitra.  Kai kurios atviro tipo krikščioniškos karūnos turi kryželius. Tiesa, dauguma įkapių karūnų neturi kryželių. XV a. simboliams buvo teikiama didelė reikšmė. Sandomiero karūnoje akivaizdūs šv. Vaclovo karūnos motyvai…

Ar Vytautas buvo palaidotas su kunigaikščio mitra – karūna ir kunigaikščio kepure?

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra palaidotas Vytautas Didysis, jo žmona Ona, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis ir jo sūnus Mykolas. Mūsų istoriją dažnai rašo tik mūsų kaimynai. Dr. S. Radzikovskio(¹¹⁸⁾ užuominos, kad ginčus tarp lietuvių ir lenkų sukėlusi karūna gali būti čekiška, buvo plėtojamos numizmatų archeologų draugijoje. „Tai ne čekiška karūna“, – tvirtino dr. S. Tomkovičius. Abi karūnos iš išardomų keturių fragmentų(¹¹⁹⁾, bet tuo panašumas ir baigiasi. Vytautas Didysis buvo išrinktas Čekijos karaliumi 1421 m.(¹²⁰⁾, bet nebuvo karūnuotas šv. Vaclovo karūna, nesulaukė karūnos ir Lietuvai 1430 m. Po Vytauto mirties karūnos siekė Švitrigaila, jis kreipėsi su prašymu į Šventosios Romos imperijos imperatorių Zigmantą 1430 m. lapkritį, tačiau rezultatas nežinomas ir apie karūną šaltiniuose nerašoma(¹²¹⁾.

Kodėl buvo nutraukti karūnos ir jos radimo aplinkybių tyrimai?

Apie Vytauto karūnos pagrobimą iš Vilniaus arkikatedros bazilikos ir Donato Malinausko bei Jono Basanavičiaus kreipimąsi į prokurorą rašė lenkų spauda(¹²²⁾. „Przegląd Wilenski“ 1914 m. gegužės 28 d. rašė, kad tyrimas dėl Vytauto karūnos pagrobimo buvo nutrauktas dėl įrodymų trūkumo(¹²³⁾. Iki šiol neatlikti Sandomiero karūnos metalo ir brangakmenių tyrimai, šaipomasi iš patriotizmo. Nepaaiškintos prieštaringų teiginių atsiradimo priežastys dėl karūnos suradimo laiko, jos gabenimo į Krokuvą, dalinai nutylima apie ietigalių radimą už 20-ies žingsnių nuo šalmo ir karūnos, kodėl jie pateikiami visi kartu, gausu prieštaringų teiginių dėl karūnos metalo, medžio, po kurio šaknimis rasta karūna, iki 1941 m. turėjusių būti įslaptintų skirtingų radinio aprašymų bei raštų, kurie nusakę karūnos radimo aplinkybes. Įtarimų kelia minimas skirtingas įslaptinimo terminas, virvutės buvimo nutylėjimas, nepatikrinamų aplinkybių akcentavimas (labdaringas darbas, valstybės sienos patikros išvengimas). Vedama paralelė tarp Sandomiero karūnos, vilnietiškos Vytauto kriptos, Sandomiero, Krokuvos ir Vilniaus dvasinių seminarijų profesorių ir paslapties aplink karūną sukūrimo. Karūną gaubianti paslapties skraistė rodo mūsų nenorą bendrauti su kaimynais lenkais ir kartu dirbti tiesos vardan. Išlieka klausimas, kur yra D. Malinausko minėti palaikai. Jie galėjo būti tiek Vytauto, tiek Švitrigailos, juk neatsitiktinai 1930 m. pats arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis aplankė signatarą „Žoržo“ viešbutyje(124). Įvertinus visą turimą informaciją, galima drąsiai teigti, kad visi kunigaikščių palaidojimai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje yra surasti…

Sandomiero pilies muziejuje eksponuojama Sandomiere rastos karūnos kopija (originalas Vavelio katedros muziejuje, Krokuvoje). Eksponato apraše nurodyta, kad karūna priklausė Kazimierui Didžiajam. Autoriaus nuotr.

Išvados

1) Nors jau praėjo daugiau nei 100 metų, iki šios dienos vadinamoji Sandomiero karūna nesusilaukė atitinkamo profesionalių istorikų dėmesio nei iš Lenkijos, nei iš Lietuvos pusės. Nepakankamas įsigilinimas gimdo įvairias interpretacijas, o nenoras kenkti dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos politiniams santykiams skatina nenorą imtis šios istorinės temos tyrimo.

2) Surinkti šaltiniai, panaudoti šiame straipsnyje, ir nederančių tarpusavyje, neretai su logika prasilenkiančių faktų gausa rodo, kad karūnos suradimo, gabenimo bei perdavimo saugoti Vavelio katedros lobynui istorija suponuoja nevienareikšmę nuomonę šioje klaidžioje istorijoje.

3) Sandomiero karūnos konstrukcija, simetriškas puošybos elementų dėstymas, Bohemijos krištolo naudojimas būdingi čekiškoms karūnoms. Ji stebėtinai panaši į šv. Vaclovo karūnacinę karūną.

4) Vieną kartą tvirtinama, kad rasta sagė, kitą kartą kalbama apie antnosį.

5) Sugretinus tarpukariu Čekoslovakijoje dirbusio diplomato, signataro Donato Malinausko pasakojimus apie 1909 m. vykusias paslaptingas Vytauto Didžiojo palaikų paieškas Vilniaus katedroje su straipsnyje panaudota medžiaga, vienareikšmiškai atmesti Sandomiero karūnos radimo Vilniaus katedroje negalima. Istorija apie karūnos suradimo aplinkybes Sandomiere galėjo būti tik priedanga, norint nuslėpti tikrąsias jos radimo aplinkybes Vilniaus katedroje 1909 m.

6) Nors Sandomiero karūna daugeliu atvejų buvo siejama su Vytauto Didžiojo palaikais (Lietuvos versija), neatmetama galimybė, kad ji buvo skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai, panorusiam po Vytauto Didžiojo mirties karūnuotis Lietuvos karaliumi. Nors nėra duomenų apie jokių karūnų siuntimą Švitrigailai, stebint XV a. simbolių svarbą, galbūt su šia simboline, ne įkapių Čekijos karaliaus karūna, jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje 1452 m.

7) Jeigu Sandomiero karūna priklausė Švitrigailai, tikėtina, kad Švitrigailos kapas buvo įrengtas Vytauto Didžiojo kapo vietoje, žinomoje iki 1610 m. katedros gaisro, ir surastas Vilniaus katedroje 1909 m.

^{__________________________________________________________________________}

¹ Muzeum Katedralne imienia Jana Pawła II na Wawelu. Žr. „Korona hełmowa Kazimierza III Wielkiego“, in: Wikipedia: Wolna encyklopedia. Prieiga per internetą – <https://pl.wikipedia.org/wiki/Korona_hełmowa_Kazimierza_III_Wielkiego>. „Muzeum Katedralne na Wawelu Kraków 1995“, in: www.academia.edu. Prieiga per internetą – <https://www.academia.edu/10818413/Muzeum_Katedralne_na_Wawelu_Kraków_1995>.

² Vilniuje leidžiamame lenkiškame laikraštyje „Литовский курьер“ buvo patalpinta žinutė, kad, regis, žinomas lietuvių mokslininkas daktaras Jonas Basanavičius, sužinojęs iš pono Donato Malinausko apie kunigo prelato Kurčevskio ir gydytojo Vladislovo Zagorskio pasisavintą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną, surastą Vilniaus arkikatedroje, paskubėjo tai pranešti prokuratūrai.

Ta proga „Виленский вестник“ rašo, kad Kurčevskis ir Zagorskis ne surado karūną, o ją tiesiog pavogė, įsilaužę į valdovo kapą, kaip kad pavogė ir kitus vertingus daiktus. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – „Įsilaužimas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio kapą“, in: Naujieji laikai, 1914 03 31 (04 13).

В издающейся в Вильне польской газеты «Kur. Lit» помещено сообщение, будто «известный литовский учений, доктор Басанович, узнав от г. Доната Малиновского о присвоении ксендзом прелатом Курчевским и врачом Владиславом Загорским короны, найденной ими в гробнице великого князя Витовта, находящейся в виленском кафедральном костеле, поспешил с соответственным заявлением прокурорской власти». 
По поводу этого сообщения «Вил. Вест.» говорит, что Курчевский и Загорский не «нашли» корону, а просто-напросто похитили, взломав гробницу, как похитили, вероятно, и другие ценные вещи гробницы.

Šaltinis – „Взлом гробницы великого князя литовского“, in: Новое Время, 1914 03 31 (04 13).

³ „Skandaliczny proces o koronę polską. Duchowieństwo katolickie oskarżone o kradzież korony“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, Nr. 100, str. 1.

⁴ Akermanas Petras Aleksandrovičius (1898–1944). Teisės mokyklą baigė 1898 m. Patarėjas, Vilniaus apygardos teismo prokuroras, atsargų praporščikas, 2-ojo Uljanovo pulko karininkas, 1918 m. policijos departamento direktorius. Emigravo į Vokietiją. Mirė 1914–1945 m. Vertė Jolanta Zakarevičiūtė.

Šaltinis – Volkovas S. V., „Karo kavalerijos karininkai“, M., 2002; „Mėnuo štabe. Rusų karininko prisiminimai“ (p. 274) (P. A. Akermanas) – Nadeovija, 2003, Nr. 3 in: Angrapės krantai: almanachas 2‘2006.

Аккерман Петр Александрович (1898–1944). Училище правоведения 1898. Статский советник, прокурор Виленского окружного суда. Прапорщик запаса. Офицер 2-го уланского полка. 1918 в гетманском правительстве – директор департамента полиции. В эмиграции в Германии. Умер 1944–1945.

Šaltinis –Волков С. В., Офицеры арм. кав., М., 2002; „Месяц в штабе. Воспоминания русского офицера“ (стр. 274) (П. А . Аккерман) – Надровия, 2003, №3, in: Берега Анграпы: aльманах 2’2006. Prieiga per internetą – <https://www.angrapa.ru/vojna/pervaya-mirovaya-vojna/2841-mesyats-v-shtabe.html>.

⁵ „Królewska korona Sandomierza w filmie TVP Kielce“, in: Ciekawe Kielce. Prieiga per internetą – <http://ciekawekielce.pl/blog/krolewska-korona-sandomierza-w-filmie-tvp-kielce/>.

⁶ Marjan Morelowski (1884–1963)

⁷ Alvydas Medalinskas, „Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis“, in: Lietuvos žinios, 2010 09 08. Prieiga per internetą – <https://www.lzinios.lt/lzinios/lietuva/vytauto-didziojo-karunos-paslaptis/143046>.

⁸ Józef Szymański (1931–2011). Sandomiero garbės pilietis nuo 2002 metų. Žr. „Prof. Józef Szymański“, in: www.sandomierz.pl/. Prieiga per internetą – <http://www.sandomierz.pl/o-miescie/znani-sandomierzanie/honorowi-obywatele-miasta/honorowi-obywatele-miasta-od-1990-r/prof-jozef-szymanski>.

⁹ Szymański J., „Korona sandomierska koroną królewską Kazimierza Wielkiego?“, in: Zeszyty sandomierskie, nr. 17 (2003), str. 15.

¹⁰ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 57.

¹¹ Ibid.,, str. 57–61.

¹² Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 7–8.

¹³ Ibid., str. 8.

¹⁴ Stanisław Tomkowicz (1850–1933), meno istorikas ir ilgametis Krokuvos laikraščio „CZAS“ redaktorius.

¹⁵ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

¹⁶ Kb. [ks. Pawel Kubicki],„Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

¹⁷ Orłowska B., „Ślad grzesznego polowania“, in: Słowo Ludu, 2001 R. LII, nr. 108 (magazyn 2001 05 11, nr. 2180, str. 17). Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/dlibra/publication/34468?tab=1>.

¹⁸ Gajkowski Jan Kanty (1866–1919).

¹⁹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1. str. 7–8.

²⁰ Marian Józef Ryx (1853–1930).

²¹ Ibid., str. 8.

²² Ibid., str. 8.

²³ Ibid., str. 8.

²⁴ Ibid., str. 9.

²⁵ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, s. 58.

²⁶ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

²⁷ Ibid., str. 9; Anatol Wincenty Nowak (1862–1933).

²⁸ Jan Duklan Maurycy Paweł Puzyna herbu Oginiec (1842–1911).

²⁹ [Redakcya], „Zjazd Miłośników Ojczystych Zabytkówsztuki i Historyi“, in: Architekt, 1911, Nr. 6, str. 76. Prieiga per internetą –
<http://bcpw.bg.pw.edu.pl/Content/1282/06arch11_nr_6.pdf>.

³⁰ Leonard Jan Józef Lepszy (1856–1937).

³¹ Gawroński Feliks Hilary (1835–1919).

³² Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 8.

³³ „Polska korona królewska“, in: Nowa reforma, 1914 01 17, nr. 11, str. 3.

³⁴ Kopaczynski.

³⁵ „Krolewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 16, nr. 10, str. 3.

³⁶ „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

³⁷ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

³⁸ X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, Nr. 3, p. 12–13.

³⁹ Adam Stefan Stanisław Bonifacy Józef Sapieha herbu Lis (1867–1951).

⁴⁰ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

⁴¹ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁴² Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 602–683.

⁴³ Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

⁴⁴ Andrzej Cebula, „O koronie hełmowej króla Kazimierza III Wielkiego“, in: Sandomierska Strefa, Nr. 6/2012. Prieiga per internetą –
<http://docplayer.pl/43000011-Od-redakcji-ksiazkowych-czas-na-wypoczynek-spotkanie-z-nowa-ksiazka-odbedzie-sie-w-pierwszej-polowie-wrzesnia-jak-zwykle-w.html#>.

⁴⁵ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. 1.

⁴⁶ Ibid., str. 2.

⁴⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), Nr. 2, p. 3; „Korona polska z XIV w.“, in: Przegląd Wileński, 1914 01 11 (24), str. 14.

⁴⁸ Guy Francis Laking, Bart, A record of European armour and arms through seven centuries, vol. 1, London, 1920, p. 232. Prieiga per internetą – <https://archive.org/details/recordofeuropean01lakiuoft/page/232>.

⁴⁹ „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, Nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

⁵⁰ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, Nr. 4, str. 53–54.

⁵¹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, Nr. 1, str. 8.

⁵² Morelowski M., „Korona ihełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 683.

⁵³ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 10–11.

⁵⁴ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 60.

⁵⁵ „Ile bylo koron polskich?“, in: Glos narodu, 1914 01 20, nr. 14, str. 1.

⁵⁶ X [Donatas Malinauskas], „Rado Lietuvos karūną“, in: Vairas, 1914 02 05, nr. 3, p. 12.

⁵⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

⁵⁸ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

⁵⁹ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁶⁰ „Skandaliczny proces o koronę polską“, in: Kurjer codzienny ilustrowany, 1914 04 29, nr. 100, str. 1.

⁶¹ „Odnoleziona korona“, in: Kurjer Warszawski Dodatek poranny, 1914 01 14, str. 4.

⁶² „O koronę piastowska“, in: Gazeta torunska, 1914 01 17, nr. 13, str. 1.

⁶³ „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

⁶⁴ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–174.

⁶⁵ Wojciech Eljasz-Radzikowski (1814–1904).

⁶⁶ „Królewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁶⁷ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁶⁸ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

⁶⁹ Morelowski M., „Korona i hełm znalezione w Sandomierzu, a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie“, in: Ateneum wileńskie, Wilno, 1930, str. 665.

⁷⁰ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej, 1918, nr. 4, str. 61.

⁷¹ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa, 1922, str. II.

⁷² Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁷³ Ibid., str. 87.

⁷⁴ Ibid., str. 87.

⁷⁵ Sprawozdania z posiedzeń Komisji historji sztuki za czas od 1 stycznia 1914 do 31 grudnia 1921, Kraków–Warszawa,1922, str. I–II.

⁷⁶ „Znalezienie korony polskiej“, in: Kuryer codzienny ilustrowany, 1914 01 16, nr. 14, str. 1–2.

⁷⁷ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

⁷⁸ „Królewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

⁷⁹ Kb. [ks. Pawel Kubicki], „Historia korony wykopanej 1910 roku na terytorium seminarium diecezjalnego w Sandomierzu“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1926, nr. 1, str. 9.

⁸⁰ Zapiski Kazimierzowskie, 2012, nr. 9. Prieiga per internetą – <http://kazimierzwielki.home.pl/autoinstalator/wordpress/wp-content/uploads/2014/11/Treść_Zapiski-Kazimierzowskie-09.pdf>.

⁸¹ „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, r. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

⁸² „Proces o korone polską“, in: Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5; Szymanski J., „Korona sandomierska korona królewska Kazimierza Wielkiego?“, in: Heraldyka i okolice, 2002, str. 297–304.

⁸³ „Królewska korona polska“, in: Nowa reforma, 1914 01 14, nr. 8, str. 3.

⁸⁴ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, str. 53–54.

⁸⁵ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; St. Tomkowicz, „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁸⁶ Gemologija – mineralogijos šaka, apimanti papuošalų ir brangakmenių tyrimus ir savybių, vertės, tikrumo nustatymą.

⁸⁷ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

⁸⁸ Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3; Tomkowicz St., „Zagodkowa korona“, in: Nowa reforma, nr. 141, 1918 03 27, str. 3.

⁸⁹ „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁹⁰ „Krolewska korona polska“, in: Czas, 1914 01 14, nr. 8, str. 1.

⁹¹ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 57.

⁹² „Karolis IV Liuksemburgas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą – <https://www.vle.lt/Straipsnis/Karolis-IV-Liuksemburgas-38117#articleImages>.

⁹³ „Kórlewska korona polska“, in: Świat, 1914 01 24, nr. 4, str. 13.

⁹⁴ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁹⁵ Ibid.

⁹⁶ „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

⁹⁷ „Korona polska“, in: Glos Lubelski, 1914 01 16, nr. 16, str. 3.

⁹⁸ Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

⁹⁹ „Z za kordonu. Korona polska z XIV w.“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 03 (16), nr. 2, str. 3.

¹⁰⁰ Stanisław Eljasz-Radzikowsk (1869–1935).

¹⁰¹ „Z za kordonu. Korona królewska w Krakowe“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 22 (24), nr. 17, str. 3.

¹⁰² „Z sa kordona Jeszcz w sprawe znalezionoj koronyz“, in: Kurjer Litewski, 1914 01 31 (13), nr. 25, str. 3.

¹⁰³ Gajkowski J., „Sandomierska korona królewska“, in: Kronika Diecezji Sandomirskiej 1918, nr. 4, str. 61.

¹⁰⁴ „Korona pod stražą rucerzy“, in: Slowo ludu, nr. 110, str. 9, 2001 05 14. Prieiga per internetą – <http://sbc.wbp.kielce.pl/Content/35713/Słowo_Ludu_2001_Kielce_region_nr110ocr.pdf>.

¹⁰⁵ „Odnaleziene korony piastowskiej?“, in: Kuyer codzieny ilustrowany, 1914 01 13, nr. 10, str. 3.

¹⁰⁶ „Zagodkowa korona“, in: Czas, 1918 03 26, nr. 140, str. 3.

¹⁰⁷ „Proces o korone polską“, in: Kuryer Kuryer Śląski, 1914 05 02, nr. 99, dodatek do numeru 99, str. 5.

¹⁰⁸ „Korona polska“, in: Zorza, 1914 01 22, nr. 4, str. 53–54.

¹⁰⁹Grzywinski J., „Odnalieziona korona“, in: Tygodnik Ilustrowany, 1914 01 31, nr. 5, str. 87.

¹¹⁰ „Nowiny. Znaleziona korona polska“, in: Gazeta Świąteczna, R. 34, nr. 1721, 1914 01 12 (25), str. 2.

¹¹¹ „Kronika ostatniej chwili. Korona Piastowska“, in: Nowa reforma, 1914 01 13, nr. 7, str. 3.

¹¹² „Paslaptingoji karūna: [apie Krokuvoje aptiktos karūnos priskyrimo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui nepagrįstumą]“, in: Tėvynės sargas, 1918 04 25, nr. 16, p. 12.

¹¹³ Jan Kurczewski (1854–1916) – Vilniaus kunigų seminarijos profesorius.

¹¹⁴ Władysław Zahorski (1858–1927).

¹¹⁵ Adam Sawicki (1887–1968) – tituliarinis vyskupas nuo 1962 m., administravęs dalį Vilniaus arkivyskupijos Balstogėje.

¹¹⁶ Lingvevičius L., „Šventvagiškas išplėšimas Vytauto Didžiojo karsto Vilniaus katedroje. Iš Donato Malinausko pasakojimų“, in: Karys, nr. 15–16, 1922 04 13, p. 183–184; 1922 04 21, p. 190.

¹¹⁷ Radzikowski W. E., „Korony królów polskich: z rysunkami“, in: Roczniki Towarzystwa Przyjaciół Nauk Poznańskiego, t. 26, 1900, str. 173–181. Prieiga per internetą – <http://www.wbc.poznan.pl/dlibra/plain-content?id=118605>.

¹¹⁸ „Korona królewska w Krakowe“, in: Gazeta Pabjanicka, 1914 02 03, nr. 10, str. 3.

¹¹⁹ „Znaleziona korona“, in: Czas, 1914 02 21, nr. 46, str. 2.

¹²⁰ J. Nikodem, Polska i Litwa wobec husyckich Czech w latach 1420–1433. Studium o polityce dynastycznej Władysława Jagiełły i Witolda Kiejstutowicza, Poznań, 2004. Prieiga per internetą – <http://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/a/a138129.pdf>.

¹²¹ Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, OBA 5542 (reg. – CEV, p. 953–955). Karūnos pageidavimas įrašytas Švitrigailos pasiuntinio (1430 m. lapkritis) pas Zigmantą kalboje: „Der grossfurst hat mir befollen, ob mich euwere kunigliche gnade fragen wurde, ob er sich zu kunig kronen lassen wolle, so sol ich euwern gnaden antworten.“

¹²² „O korona polską“, in: Nowa reforma, 1914 04 29, nr. 154, str. 3.

¹²³ „Z Litwy i Rusi. Niedorzeczne oskarżenie“, in: Przegląd Wileński, 1914 05 28, nr. 145, str. 3.

¹²⁴ Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 15, ap. 2, b. 242, l. 588. Iš Vilniaus vaivadijos įstaigos lenkų užgrobtoje Pietryčių Lietuvoje slapto susirašinėjimo su Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui dokumentas, 1930 01 13:

… Turiu informacijos iš patikimų šaltinių, jog prieš porą dienų į Vilnių iš Lietuvos atvyko ir „Žoržo“ viešbutyje apsigyveno žinomas lietuvių veikėjas Donatas Malinauskas.

Sausio 11 dieną jis su oficialiu vizitu apsilankė pas Arkivyskupą Jalbžykovskį, kartu Didž.[iojo] Kunig.[aikščio] Vytauto Jubiliejaus Minėjimo Komiteto vardu prašydamas leisti įrengti Vilniaus Bazilikoje šio Kunigaikščio sarkofagą.

Arkivyskupas prašymą įvertino palankiai.

Vakar Arkivyskupas Donatui Malinauskui „Žoržo“ viešbutyje padarė atsakomąjį vizitą…

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (855), 2019 m. sausio 26 d., p. 5; Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 5; Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 5.

The post Viktoras Jencius-Butautas. Sandomiero ar Lietuvos karūna? appeared first on Voruta.

Vasario 16-osios akto signataras dr. Jurgis Šaulys

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai

Birželio 29 d. Signatarų namuose Vilniuje vyko steigiamasis Jurgio Šaulio draugijos susirinkimas. Įvykis reikšmingas ne vien iniciatoriams ir steigėjams, bet ir gerokai platesniam įvykio svarbą suvokiančių žmonių būriui. Pirmiausia paminėsime Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig­nataro dr. Jurgio Šaulio giminaičius, be kurių pastangų nebūtų draugijos, veikiausiai ir pačios minties ją įkurti. Turime 20 Vasario 16-osios akto signatarų, o kiek yra jų darbus ir atminimą puoselėjančių draugijų? Yra Donato Malinausko kultūros premija, kurios steigėjai signataro vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir giminaitis Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna. Bet draugija kol kas tėra viena, tik ką įkurtoji Jurgio Šaulio. Jos atsiradimui be giminaičių nusipelnė Vasario 16-osios klubo nariai, Šveicarijos lietuvių bendruomenė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Vasario 16-osios akto Signatarų namai.

Už šių pavadinimų slypi konkretūs asmenys ir jų jau nuveikti darbai. Sprendžiant iš visko, tų darbų netruks padaugėti, nes toks draugijos organizatorių pasiryžimas. Jis išryškėjo jau steigiamajame susirinkime, priimant draugijos nuostatus ir išrenkant valdybą. Vienas iš punktų skamba įpareigojančiai: metų pabaigoje nariams teks atsiskaityti už per metus nuveiktus darbus draugijoje. Svarbiausias siekis – puoselėti 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo oficialaus Lietuvos Respublikos diplomato atminimą, beje, ir pirmojo iš Klaipėdos krašto kilusio mūsų garbingojo diplomato. Tyrinėtojų laukia dar nejudinti dideli archyvinės medžiagos klodai, o ir išjudintus reikės publikuoti, paskleisti viešuomenei. Be švietėjiškų užmojų, muziejininkų indėlio nebus apsieita. Teks pasirūpinti atminimo ženklais Lietuvoje, veikiausiai ir užsienyje, nes dr. Jurgis Šaulys kaip retas kitas reikšmingus pėdsakus yra palikęs daugelyje valstybių. Žodžiu, draugijai teks ne vien posėdžiauti, bet ir darbą dirbti. Tokie užmojai.

Įkurtosios Jurgio Šaulio draugijos nariai steigėjai

Kol kas įregistruota 20 draugijos narių steigėjų, tiek jų atvyko į steigiamąjį susirinkimą iš Kauno, Gargždų, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos, mažiausiai du iš Trakų, jau nekalbant apie dalyvavusius vilniečius. Būtent toks pat buvo Lietuvos Tarybos narių skaičius, 1918 m. pasirašiusių Vasario 16-osios aktą ir tapusių signatarais. Įdomus sutapimas, visiškai atsitiktinis, kaip ir tas faktas, kad dvidešimtuoju draugijos narių sąraše pasirašė Liudas Mažylis, ir tai patį profesorių nepaprastai pradžiugino. Jis tame įžvelgė Apvaizdos ženklą. O pirmoji sąraše Vasario 16-osios klubo narė Gintarė Sargūnaitė, Jurgio Šaulio antros eilės provaikaitė, kuri išrinkta ir naujosios draugijos pirmininke. Ką ir besakyti, simbolis prie simbolio.

Kad organizatoriai pasirengė labai atsakingai, rodo Signatarų namuose dar gegužės 3 d. surengtas Jurgio Šaulio 140-ųjų gimimo metinių paminėjimas, savaip draugijos steigimo generalinė repeticija. Dalyvavo ambasadoriai Antanas Vinkus ir Vytautas Žalys, profesoriai Liudas Mažylis ir Arūnas Sakalauskas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen, iš Gargždų atvažiavo J. Šaulio sūnėnas Česlovas Tarvydas, daug nuveikęs, kad dėdės archyvai iš JAV sugrįžtų į Lietuvą. Be Č. Tarvydo pastangų vargu ar gyvybę įgytų ir J. Šaulio draugija. Atvyko signataro giminaičiai ir kraštiečiai, būsimi draugijos nariai ir kiti besidomintys. Signatarų namų darbuotoja istorikė dr. Vilma Bukaitė supažindino su J. Šaulio asmenybės atspindžiais jo dienoraščiuose. Suprantama, dalyvavo Signatarų namų direktorė Meilė Peikštenienė, be kurios rūpesčio atvykusieji nebūtų pajutę visos šių išskirtinių sostinės namų šilumos.

Kaip ieškojo dr. Jurgio Šaulio dukters Birutės pėdsakų JAV, pasakoja signataro sūnėnas Česlovas Tarvydas

Du dalyvius pristatysime išsamiau. Vytauto Didžiojo universiteto profesorių L. Mažylį pažįstame kaip europarlamentarą, Vasario 16-osios akto rankraštinio varianto radėją 1917 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve ir per pastaruosius dvejus metus atsiskleidusį kaip puikų XX a. Lietuvos politinės istorijos populiarintoją. A. Sakalauską įsiminėme kaip meniškai ir idėjiškai prasmingų paminklų kūrėją: Liudviko Rėzos Karaliaučiuje, Vinco Kudirkos Vilniuje, Merkelio Giedraičio ir Mikalojau Daukšos Varniuose, signataro Kazimiero Stepono Šaulio Švėkšnoje ir daugybės kitų. Už paminklą Antanui Baranauskui Anykščiuose skulptorius pelnė Nacionalinės premijos laureato vardą. Ir paskutinis jo reikšmingas kūrybinis štrichas – Kaune pastatytoji Vyčio skulptūra. Ir tai tik dalelė Vilniaus dailės akademijos profesoriaus kūrybinio įkvėpimo įrodymo.

Vertas būti šalia mūsų didžiųjų

Spėjome trumpai pristatyti Jūratę Caspersen, tik nepriminėme, kad ji yra ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė. Atminimo lentų Jonui Mačiuliui-Maironiui, prof. Juozui Eretui (Joseph Ehret), filosofui Ramūnui Bytautui ir dailininkui Antanui Samuoliui Šveicarijoje iniciatorė ir organizatorė. Ponia Jūratė išreiškė pasitenkinimą, kad LR Seimas 2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais, priminė, kad šiemet minime ir Lietuvių chartos 70-metį. Toliau dėmesį sutelkė į dr. Jurgio Šaulio sąsajas su Šveicarija.
Tenka pripažinti, kad Jurgis Šaulys (1879 05 05–1948 10 18, pagal tėvą turėjo būti Šiaulys) visuomenėje ir šiandien nepelnytai mažiau žinomas už Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, daugelį kitų valstybės kūrėjų. O juk tai ne tik signataras, jo veikla nebuvo apribota vien Lietuvos valstybės sienomis. Tai pirmasis Lietuvos diplomatas, kilęs iš Klaipėdos krašto, veikęs itin sudėtingu istoriniu laiku, kai į Europos žemėlapį reikėjo sugrąžinti Lietuvą, o ir pačiam tik susikūrusios Lietuvos gyvavimui grėsė didžiulės kliūtys. Buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), vėl Vokietijoje (1931), Lenkijoje (1938–1939), vėl Šveicarijoje (1939–1946). Siųstas į misijas, kur kildavo sudėtingiausios diplomatinės bangos, kur reikėjo sveikos nuovokos ir šalto proto. Buvo išsiugdęs platesnį požiūrį į daugelį reiškinių, ir tai jį smarkiai išskyrė iš kitų to meto Lietuvos politikų. Bent tokį jį matė ir vertino daugelis kitų valstybių diplomatų ir istorikų. Nemėgo garsintis, užtat mėgo operą, gerą literatūrą, buvo bibliofilas, žodžiu, tikras europietis inteligentas. Berno universiteto įtaka, kurį ne tik baigė, bet ir kuriame apsigynė daktaratą iš ekonomikos. Neabejotinas ir antrosios žmonos garsios operos solistės Mafaldos Salvatini (1886–1971) poveikis.

Kaip šių aukštumų – profesinių, kultūrinių, diplomatijos – įstengė pasiekti neturtingų valstiečių Teodoro ir Domicelės Šiaulių sūnus? Kokios aplinkybės ir žemaitiško būdo savybės lėmė? Ne į visus klausimus atsako mums žinomi jo biografijos vingiai, o kiek dar nežinomų? Juk ne visi net ir paties J. Šaulio sukaupti dokumentai ištirti.

Prof. Liudas Mažylis prie dailininko Petro Kalpoko drobės „Signatarai“

Gimė 1879 m. Balsėnų kaime, 5 km nuo Veiviržėnų (anuomet Švėkšnos vls., buvusi Raseinių, o dabar Klaipėdos apskritis). Gimtinė Jurgio prisiminimuose ryškesnio pėdsako gal ir nepaliko, bet mums pravartu žinoti, kad Balsėnai Lietuvai davė du žymius ekonomistus, politinius veikėjus ir signatarus – Vasario 16-sios dr. Jurgį Šaulį ir Kovo 11-osios prof. Kazimierą Antanavičių (1937–1998). Gimdydama Jurgio sesutę Janiną (metrikų knygoje rusiškai užrašyta Анеля) 1885 m. mirė mama. Pasisekė su pamote Liudvika, reikėtų vadinti antrąja mama, nes buvo širdinga ir šviesi moteris. Ne tik stengėsi Jurgiukui atstoti mamą, bet ir pramokė skaityti, vertinti knygą. Vos aštuonerių jis jau mokėsi daraktorių mokyklėlėje Kaltinėnuose, tai už 50 km nuo Balsėnų. Po pusmečio priimtas į Palangos progimnazijos parengiamąją klasę. Aštuonerius metus mokėsi progimnazijoje, pamokos rusų kalba, iš mokinių reikalauta ir tarpusavyje bendrauti rusiškai. Ar ne keista, kad šioje rusifikavimo aplinkoje išaugo tokie lietuvybės švietalai kaip Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Antanas Smetona, baigę tą pačią Palangos progimnaziją, vėliau visi keturi tapo Vasario 16-osios akto signatarais. Ko nedavė oficiali mokymo įstaiga, su kaupu atseikėjo gyvenamoji aplinka, giminių nusiteikimas, knygnešių iš Prūsijos gabenamos draudžiamos lietuviškos knygos ir spauda. Draudžiama knyga traukė labiau už peršamą. Iš už anapus sienos plito mintys, kurios šiapus buvo draudžiamos, kaip ir lotyniškomis raidėmis spausdinta lietuviška spauda. Tai ir buvo ta lietuviška gyvenimo mokykla ir kartu „universitetas“, jokios kitos Europos tautos neturėtas. Per knygą ir spaudą, per knygnešystę eita į lietuvišką žodį. Imliems jauniems protams tai buvo sielos atgaiva, atvedusi į lietuvybės gaivinimą ir kėlimą tautoje.

Baigus progimnaziją natūraliausias tolesnis kelias – kunigų seminarija. Jurgis rinkosi daugeliui gabių jaunuolių lemtą kelią, 1896 m. įstojo į Vilniaus Romos katalikų kunigų seminariją. Netruko susidurti su kita realybės forma. Jeigu Palangos progimnazijoje jaunus protus rusino, tai kunigų seminarijoje klierikus lenkino, nors pusė jų buvo lietuviai. Dėstyta lenkiškai, melstasi taip pat. Pustrečių metų studijų baigėsi pašalinimu iš seminarijos. Užsispyręs, perauklėjimui nepasiduodantis „litvomanas“ kunigystei netinka. Už lietuvybę skaudžiai sumokėta. Gal Kauno kunigų seminarijoje tokios aršios polonizacijos nebuvo, bet Jurgis juk pasirinko Vilniaus seminariją. Likimo siųstas vienas iš sostinės atlietuvintojų turėjo praeiti jam tekusių išbandymų kelią.

Lengva J. Tumo-Vaižganto ranka

Dar nežinia kaip būtų pakrypęs jaunuolio likimas, jeigu ne kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Ieškodamas tautoje „deimančiukų“, aptiko dar vieną – Jurgį. Pakvietė rašyti į „Tėvynės sargą“. Jurgiui patiko, su lietuvių kalba sunkumų nebuvo. Rašė daug ir kuo toliau, tuo daugiau. Temų pakako. Paaiškėjo, kad to meto sulenkėjusiame Vilniuje jis buvo vienas geriausių gimtosios kalbos mokovų. O ir tų mokovų tik vienas kitas. Bet reikalai iš esmės pradėjo keistis. Kun. Juozapo Ambraziejaus viename sukviestame lietuvių susibūrime M. Romerio namuose Bokšto gatvėje Šaulys net paragintas teikti lietuvių kalbos pamokas norintiesiems. Taip prasidėjo garsieji arbatvakariai, suvaidinę svarbų vaidmenį tautiniame lietuvių judėjime.

Lengvą ranką ir didelę širdį turėjo kunigas J. Tumas-Vaižgantas. Visa tai ryšku rašytojo knygose, o J. Šaulys galėjo pajausti gyvenime. Rašytojo dėka mezgėsi pirmosios pažintys su krašto ateitimi susirūpinusiais lietuviais: bajoru ir būsimu signataru Donatu Malinausku, inžinieriumi Petru Vileišiu ir kitais. Prasidėjo kilimas aukštyn. Plėtėsi Šaulio straipsnių tematika, nuo religinių pamažu perėjo prie socialinių, kultūrinių, tautos žadinimo temų. Rašė į daugelį lietuviškų spaudinių. 1902 m. paskelbta bene 20 Šaulio straipsnių, kone visi varpininkų (demokratų) spaudoje. Reikėjo spaudos darbą išmanančių, o svarbiausia, kalbą gerai mokančių, bet jų buvo ne per daugiausia. Vadinasi, kiekvienam išmanančiam teko darbuotis už du ar net tris. Už kelis dirbo šis vyras, vargu ar kas pasakys. Pasirašinėjo slapyvardžiais, kažkas paskaičiavo, kad jų buvo net 64, gal ir daugiau. Toks slapukavimas buvo įprastas ir būtinas. Pirmiausia išvengsi negeistino dėmesio tų, kuriems ypač rūpi: kas, kur ir su kuo, o svarbiausia – prieš ką. Juk galiojo spaudos draudimas. Ir antra: taip galima padauginti lietuviškai rašančiųjų būrį, sutvirtinti bendraminčių pasitikėjimą savo ir kitų jėgomis.

1902 m. spalio 17 d. V. Zubovo dvare Dabikinėje vyko varpininkų suvažiavimas, dalyvavo ir J. Šaulys. Ten reiškėsi Povilas Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona, Andrius Bulota ir daugelis kitų gerai žinomų visuomenės veikėjų. Varpininkai suvažiavime įkūrė Lietuvių demokratų partiją, jos nariu tapo ir Šaulys, vėliau taps ir jos programos vienas rengėjų. Jo rašiniai atkreipė visuomenės dėmesį, publicistiką vertino Povilas Višinskis, Jonas Vileišis ir daugelis kitų tautinio judėjimo autoritetų. Tvirtinama, kad savo publicistika Šaulys lenkė net Antaną Smetoną. Neatsitiktinai jam pasiūlyta imtis mėnesinio žurnalo „Varpas“, mėnesinio laikraščio „Ūkininkas“, taip pat „Naujienų“ redagavimo. Leista Tilžėje. 1903 m. liepą Šaulys perėmė redaktoriaus pareigas iš Jono Biliūno. Sutiko laikinai, nes ateitį siejo su mokslais. Mat tais pačiais metais „Žiburio“ draugija siunčia Šaulį studijuoti ekonomikos į Berno universitetą Šveicarijoje, kur jis sėkmingai įstoja.

Nepalaužiamas žemaičio būdas

Bernas Šauliui pasirodė šaltas ir ne itin svetingas atvykėliams miestas. Įsivažiuota sunkiai, įsigyventa dar sunkiau. Atsidėti vien studijoms negalėjo dėl Tilžėje paliktų darbų – lietuviškų spaudinių leidybos. Jautė pareigą tęsti pradėtą redaktoriaus darbą, o kas veža, tam krauna, Berne teko redaguoti ir socialdemokratų leidinius. Vis šioks toks ir materialinis papildas. Badmiriauti neteko kaip daugeliui kitų Šveicarijoje studijavusių ir mėginusių išsiversti lietuvių. Tapo aišku, kad trijų leidinių redagavimo ir straipsnių rašymo derinti su rimtomis studijomis nepavyks, kažką teks aukoti. Tik diletantai galvoja, kad redaktorius švilpauja, o leidinys pats susiklosto ir reguliariai išeina. Šaulys susidūrė su sekinančia realybe, suprato, kodėl tie redaktoriai taip dažnai keičiasi. Nulėmė įsipareigojimas, neleidęs studijų vardan atsisakyti darbo spaudoje. Mokslus metams atidėjo, jėgas sutelkė redaktoriaus darbui.

Pajuto vieną atradimą padaręs: save laikantys net ir dideliais rašto mokovais daro daug klaidų, ne visi rašo aiškiai, skaitytojams patraukliai, net ir rašytojams neprošal pasimokyti rašybos dalykų, nes lietuvių rašto kalba gyvena jaunystės laikus, dar nenusistovėjusi, kone kiekvienas autorius rašo savaip… Keista, bet šie pastebėjimai sutvirtino pasitikėjimą savo jėgomis, spaudos darbe pasijuto kai ką sugebantis. Turėjo progos švarios lietuvių kalbos mokyti patį Vilhelmą Storostą – Vydūną.

Mėgo rašyti laiškus, kuriuose dažnai atsiskleidžia atviriau negu vidinių stabdžių kartais varžomose publikacijose. Laiškai daug pasako. Klaipėdos universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Roma Bončkutė, tyrinėdama J. Šaulio laiškus (1901–1907) Mortai Zauniūtei (buvo „Varpo“ redakcijos administratorė), daro štai kokią išvadą: „Laiškų tyrimas parodo, kad J. Šaulį galima laikyti vienu iš autoritetingiausių XX a. pradžios literatūrinio gyvenimo organizatorių, veikusių to meto rašytojų kūrybos, pasaulėžiūros, apskritai literatūrinio, publicistinio lauko formavimą.“ Stiprus teiginys. Tik kaip tada reaguoti į rašytojo Kosto Ostrausko laiško (1958 07 09) Petrui Jonikui žodžius, kuriais šitaip apibūdino J. Šaulio 1938 m. Vytauto Didžiojo universitetui padovanotą knygų biblioteką: „Mat, Šaulio b-ka kalbininkams ir literatams yra joks laimikis (istorija ten žydi).“ Ko gero, Ostrauskas žvelgė literato akimis ir ieškojo jam rūpimų knygų, o profesionalus diplomatas Šaulys svarbiausią dėmesį jau buvo sutelkęs į istoriją ir politikos dalykus.
XX a. pradžia, supusi aplinka ir paties J. Šaulio intelektinis imlumas stebėtinai sparčiai jį subrandino kaip asmenybę. 1904 m. balandžio 24 d. (gegužės 7 d. pagal naują kalendorių) caras Nikolajus II pasirašė Spaudos draudimo lietuviams panaikinimą, kurį įsakyta aiškinti kaip caro malonę. Lietuvių inteligentų grupė, tarp jų J. Basanavičius ir kiti tautos autoritetai, manė būsią mandagu carui padėkoti. J. Šaulio vairuojamas „Varpas“ laimės varpais neskambino, dėkoti nematė reikalo, nes 40 metų trukusį spaudos draudimą suprato kaip neteisėtą ir nusikalstamą. Patį panaikinimo faktą paminėjo, ir kvietė tęsti kovą dėl politinės laisvės, nes kol Lietuva būsianti rusų valdžioje, jokia spaudos ir žodžio laisvė neįmanoma. Dėkojusiuosius carui „Varpas“ pasmerkė, išvadindamas tautos išdavikais. Toks tad žemaičio J. Šaulio stuburas ir nepalenkiamas principingumas.

Pradėjus ryškėti idėjiniams skirtumams su demokratais, vis mažiau džiaugsmo ėmė teikti redaktoriaus darbas. Metams nepraėjus nuo darbo pradžios redaktoriaus kėdėje (net trijų leidinių kėdėse) 1904 m. gegužės 28 d. laiške rašo J. Bagdonui, „Varpą“ redagavusiam prieš J. Biliūną: „…aš LDP nebeidentifikuoju su savo tauta, o tos partijos labo su tautos labu. […] Mano pareigos balsas liepia ką kita daryti ir kitaip pasielgti, jis nebesupuola su LDP reikalais.“ 1904 m. vasarą Šaulys sustabdė narystę partijoje ir nuo šiol jokiai politinei jėgai nepriklausė, laikė save kairiuoju liberalu.

Šveicarijos lietuvių draugijos pirmininkė Jūratė Caspersen (viduryje) ir Jurgio Šaulio draugijos pirmininkė Gintarė Sargūnaitė (dešinėje) balsuoja už draugijos narius

Lozanos lietuvių II konferencija

Tokiomis aplinkybėmis bene geriausia išeitis – tęsti studijas. Berno universitetas juokų nesupranta – teks iš naujo laikyti stojamuosius egzaminus. Tuo metu J. Šaulys tikriausiai nebūtų patikėjęs, kad šioje Alma mater praleis dar aštuonerius metus. Kartu su disertacijos rengimu ir ginimu. 1912 m. jis jau filosofijos daktaras. Kad labai vertino mokslinį laipsnį, rodo tas faktas, jog prieš vardą visada pridėdavo trumpinį Dr. Grįžęs į Vilnių dirbo finansininku Žemės ūkio banke, bet ir visuomenininko instinkto neprarado. Didžiojo karo metais jis Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto narys. Iš šių šalpos komitetų išsirutuliojo ir lietuvių politinės veiklos nuostatos. Dr. J. Šaulys reiškiasi ir Lietuvos politikos centre. Pirmoji oficiali misija – į Šveicariją, kur 1916 m. geg. 30–birž. 4 d. vyko Lozanos lietuvių II konferencija. Drauge su A. Smetona ir S. Kairiu Lietuvai atstovauja J. Šaulys, jo lūpomis konferencijoje pabrėžta, kad Lietuva sieks politinės nepriklausomybės. Iškart imtasi praktinių žingsnių. Dar vyksta karas, o nutarta kviesti iš Rusijos, JAV, kitų kraštų grįžti lietuvių mokytojus, gydytojus, verslininkus, amatininkus. Šveicarijoje numatyta telkti lietuvių politinį veikimą, kurti Lietuvos tautinę tarybą, kuri atstovautų Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams. Ryšiai su Šveicarija tik stiprėja. Būdama neutrali valstybė ji priglobia daugelio kraštų politinius kovotojus už savo tautos laisvę ir ateitį.

Beje, ne vien Šveicarija. Dar 1915 m. spalį Stokholme Martynas Yčas, Stasys Šilingas ir Juozas Gabrys įkuria Švedų-lietuvių šelpimo komitetą. Šaltakraujai švedai šiltai sutinka lietuvius, jie sujaudinti, išgirdę apie mažos tautos kančias savo okupuotame krašte. Šelpimo komiteto pirmininku sutiko būti Stokholmo burmistras Carlas Albertas Lindhagenas, o sekretoriumi siūlo dienraščio „Stokholms Dagbladet“ redaktorių Vernerį Sioderbergą. Skambina redaktoriui ir sako: „Šiandien mes radome naują tautą, kuri, pasirodo, gyvena tik kitoje Baltijos pusėje ir vadinasi lietuvių tauta. Jos žemė yra okupuota vokiečių ir reikalinga pagalbos.“

Graudi ir kartu jausminga istorijėlė: štai iš kokios nežinomybės duobės teko kilti lietuvių tautai. Europai po truputį veriasi akys, Europa akivaizdžiai sąmonėja. Kartu didėja ir lietuvių ryžtas. Paryžiuje, Stokholme rengiamos lietuvių konferencijos, vyksta svarbūs susitikimai, aktyviai talkinant ir materialiai remiant Amerikos lietuviams, įtraukiami ir kitų šalių politikai. Svarbiausias tų diskusijų tikslas – laviruojant kintančioje politinėje realybėje kuo plačiau viešinti Lietuvos nepriklausomybės siekį, ieškoti sąjungininkų ir užtarėjų. Užsienio lietuviai jaučiasi laisvesni, drąsiau reiškia nepriklausomybės idėjas. Užimtą Lietuvą valdantis Oberostas veikia pagal savo planus, tad po vokiečių karine mašina krutantiems lietuviams tenka veikti atsargiau, derinti didelius norus su sveiku protu.

Įvykių ratas sukasi vis greičiau: 1917 m. J. Šaulys dalyvauja Rusijos ir Amerikos lietuvių konferencijoje Stokholme, veiklumu ir autoritetu, regis, nelabai nusileidžia A. Smetonai. Neatsitiktinai taps Vilniaus lietuvių konferencijos vienu iš organizatorių, reikalų judintoju, aktyviu veikėju, bus ne tik išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, bet ir jos generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku. Prasidės naujas etapas Jurgio Šaulio biografijoje, taip pat ir Lietuvos kilimo iš nebūties istorijoje.

Autoriaus nuotr.
Bus daugiau

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 8 (862), 2019 m. rugpjūčio 31 d., p. 1, 3, 6.

The post XX amžiaus politikos ir diplomatijos sūpuoklėse. I dalis appeared first on Voruta.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

          Iki šiol nepavyksta nustatyti tikslios 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko gimimo vietos Krėslaukyje, Latvijoje. Tik du signatarai neturi atminimo ženklų gimtinėje.  Kazys Bizauskas[1] taip pat gimė dabartinės Latvijos teritorijoje.

         Krėslaukis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo antras pagal dydį  miestas dabartinės Latvijos teritorijoje, miesto teises gavęs tik po Pirmojo pasaulinio karo 1923 metais^[2]. Iki tol buvęs Platerių išpuoselėta gyvenviete, siekęs tapti Latgalos kultūriniu ir administraciniu centru su dvaro rūmais, rotuše, viešbučiu, ligonine ir t.t. Krėslaukio paslaptis saugo dar 1916 metais į Sankt-Peterburga išvežta grafų Platerių „Silva rerum“ pavadinimu „Kronika Krasławska“, kuri be žinios pradingo 1917 metais ^[3].

            1865 metais mirė  Krėslaukio dvaro savininkas grafas  Edvardas[4], sūnus Adomo, anūkas Augusto, Plateris. Dvaro paveldėtoja nepilnametė duktė Marija Stefanija Ona Pranciška, gimė 1862 metais, jos globėju iki 1883 metų buvo jos tėvo pusbrolis Eugenijus Plateris. Grafas Adomas buvo vedęs Stefaniją Marikonytę, jos tėvas Liucijanas  Marikonis valdė Svėdasų ir Salų dvarus[5]. Taigi, 1869 metais Krėslaukį valdė Eugenijus Plateris, jam priklausė ir Kumbulka (Kombulka), esanti Krėslaukio gyvenvietėje. Kitas Augusto sūnus Juzefas Kazimieras Donatas paveldėjo Kombulą (Kombulmiuža) 12 km atstumu nuo Krėslaukio. Simonas Konarskis yra nurodęs, kad Juzefo Kazimiero Donato vaikams priklausė visa eilė dvarų: Kazanova (1863 metų sukilėlio grafo Leono Platerio nuosavybė), Boruvka, Dricmuiža, Dobromilė, Liudviampolis (dabar Liudvikavas). Kas siejo Donato Malinausko tėvus ir grafus Platerius, sunku pasakyti, tačiau tuo metu Krėslaukį valdę Plateriai Eugenijus ir Mykolas su grafaitėmis Liudvika ir Adele tapo jų dviejų vaikų krikštatėviais.

            Donatas Juozas Malinauskas gimė 1869 vasario 23 dieną Krėslaukio gyvenvietėje ir buvo pakrikštytas dviem vardais Donatas Juozas balandžio 26 dieną Romos katalikų Krėslaukio bažnyčioje, Aukštutinio-Dinaburgo dekanate. Krikšto metrikų išraše 1876 05 28 nurodoma, kad tėvai Suzdolės pulko atsargos papulkininkis Mykolas ir Alina iš Tanskių Malinauskai. Krikšto tėvai grafas Mykolas Pliateris ir grafaitė Liudvika Pliaterytė.^[6] Būsimojo signataro vardas Donatas sietinas su Šv. Donato relikvijomis, saugomomis Šv. Liudviko bažnyčios koplyčioje nuo 1784 metų. Šios bažnyčios fundatore buvo Augustina iš Oginskių Platerienė.  Grafai  Mykolas, Eugenijus, Leonas Plateriai ir jų sesuo Liudvika gimė Kombulo dvare.  Grafaitė Liudvika parašė pjesę apie savo brolį, 1863 metų sukilėlį Leoną Platerį „Drama be pavadinimo“. Kūrinį pirmą kartą 1875 metais išspausdino žurnalas „Przegląd Polski”.^[7]

     Jadvyga Teresė Malinauskaitė gimė 1864 10 15 Tverės gubernijoje, Zubcovo mieste, vėliau, penkerių, buvo pakrikštyta 1869 04 26 Krėslaukio bažnyčioje, Aukštutinio-Dinaburgo dekanate. 1876 05 08 išraše nurodoma, kad tėvai Suzdolės pulko atsargos papulkininkis Mykolas ir Alina iš Tanskių Malinauskai. Krikštatėviai Eugenijus Plateris ir grafaitė Adelė Platerytė.^[8] Eugenijui Plateriui priklausiusį Kumbulkos (Kombulkos) dvarą Krėslaukyje, yra nutapęs dailininkas Napoleonas Orda. Deja, iš keliolikos dvaro pastatų liko tik „žaliasis“ namas ir keli raudonų plytų  tvoros stulpai. Galbūt Napoleonas Orda įamžino tikslią 1863 sukilimo dalyvio grafo Leono Platerio gimimo vietą, nes jo gimimo vieta nurodyta Krėslaukyje. Apie 1884 metus grafo Eugenijaus Platerio iniciatyva buvo užsakytas Šv. Liudviko paveikslas pas dailininką Janą Matejką^[9], jo darbus finansavo Platerių giminė.

      Grafai broliai Mykolas^[10] ir Eugenijus Plateriai^[11] buvo suimti 1863 metais, kai Daugpilio pilyje buvo įkalintas jų brolis sukilėlis grafas Leonas Plateris.^[12] Jis tapo pirmąja generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo auka, buvo sušaudytas prie Daugpilio tvirtovės sienos 1863 05 27 (06 09). Eugenijus yra parašęs prisiminimus apie 1863 metų sukilimą ir savo brolį Leoną, kurie buvo išspausdinti rinkinyje „Z okolic Dźwiny“ 1912 metais.^[13]

         Filomena Marija Malinauskaitė gimė 1859 01 08 Sankt-Peterburgo gubernijoje, kaimelyje Medvedi, pakrikštyta 1859 05 31 Sankt-Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčioje pagal 1859 06 03 išrašą  kunigo Franco Klimaševskio, tėvai štabskapitonas Mykolas, sūnus Nikolojaus Malinauskas ir mama Alina iš Tanskių, krikšto tėvais buvo kunigaikštis Vitoldas Kęstutis – Gediminas ir generolo majoro žmona Aleksandra Korolevska.^[14]

       Vaclovas Mykolas Malinauskas gimė 1863 09 20^[15]. 1872 01 04 jo tėvo Mykolo Pankratijaus Malinausko mirties metrikoje jis neminimas, ir kitos informacijos apie jį nėra.

       Kur tiksliai Krėslaukyje gimė Donatas  Malinauskas, šiandien dar nenustatyta, tačiau tikėtina, kad tai buvo grafų Platerių rezidavimo vietos: naujieji ar senieji dvaro rūmai, arba Napoleono Ordos nupiešta  Kumbulka Krėslaukyje. Nieko nepaaiškina ir Malinauskų giminės luomo skiriamasis ženklas – herbas Pobog, tai yra „Su Dievu“. Vitebsko gubernijoje gyvenusių Malinauskų herbo karūnoje yra šuo su antkakliu, o Pivašiūnuose antkapiniame signataro Donato Malinausko dėdės herbe -karūna papuošta plunksnomis.

Literatūra:

[1]  Kazys Bizauskas (1893 m. vasario 14 d. Paviluostas, Kuldygos apskr., Latvija –  sušaudytas sovietų 1941 m. birželio 26 d. prie Byhosavo stoties netoli Červenės, Minsko sritis, Baltarusija)

[2] https://lt.wikipedia.org/wiki/Kraslava

[3]https://books.google.lt/books?id=jSdaDwAAQBAJ&pg=PA337&lpg=PA337&dq=Kroniką+Krasławską“&source=bl&ots=8MtXyU1Aoq&sig=ACfU3U0BYXo6aEpduN8vB- klg39MS3YXIA&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwim9aXhlYjlAhWFlosKHceMAAAQ6AEwB3oECAkQAQ#v=onepage&q=Kroniką%20Krasławską“&f=false

[4] Edward-Jan-Adam (1826-1865)

[5] http://www.stowbial.pl/pk/plater.pdf

[6] Ludwika-Hipolita Plater (1821 -1897 ); LVIA. F.448. Ap.2, B.35282, L. 3v.

[7] Plater L. Dramat bez nazwy. Obraz sceniczny w 5 aktach na tle wypadków roku 1863. „Przegląd Polski” 1875 (t.37, s. 171-286).

[8] Lietuvos valstybės istorijos archyvas F.448, Ap.2. B. 35282, L3-4.

[9] https://polaknalotwie.lv/assets/images/user_files/polak-na-lotwie-3-1172o17.pdf http://mbc.cyfrowemazowsze.pl/Content/60721/00065188%20-%20Cenne%20Bezcenne%20Utracone%202006%20nr%203.pdf

[10] Michał-Hieronim-Joachim Plater(1834 -1924)

[11] Eugeniusz-Joachim- Herkulan Plater (1826 – 1916 )

[12] Leon-Joachim-Błażej  Plater (1836 – 1863 ).

[13] Broel-Plater E. Wspomnienie z r. 1863, [w:] Z okolic Dźwiny. Księga zbiorowa na dochód Czytelni Polskiej w Witebsku, Witebsk 1912, s. 102-107.

[14] Lietuvos valstybės istorijos archyvas F.448, Ap.2. B. 35282, L3-4.

[15] федеральное казенное учреждение, «РОССИЙСКИЙ  ГОСУДАРСТВЕННЫЙ ВОЕННО-ИСТОРИЧЕСКИЙ АРХИВ» ( toliau РГВИА) Ф.400,Оп.9,Д.2022 , c.1-20.

The post Viktoras Jencius-Butautas. Grafai Plateriai – Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko krikšto tėvai appeared first on Voruta.

D.Malinausko portretai.  Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. 

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

   Iki šiol nepavyksta sudaryti 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko kiek reikšmingesnio genealoginio medžio, tačiau informacija, gauta iš Rusijos, praplėtė žinias apie Donato Malinausko tėvą ir jo karinę karjerą[1]. Paaiškėjo jo karinis laipsnis, tačiau kai kuriuose dokumentuose nurodoma, kad jis buvo pulkininkas.

   Mykolas[2], sūnus Nikalojaus, Malinauskas  gimė 1818 05 12[3], Vilniaus gubernijoje, bajoras, katalikų tikėjimo, mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Turėjo vyresnį brolį Ignotą Rapolą (1816 -1888 09 27), taip pat karininką.

   1864 metais Mykolas Malinauskas Kaukaze, persikėlus per upę prie aulo Kuntr-Kale, susirgo sąnarių reumatu, to pasekmė liko širdies permušimai ir dusulys. Nors sveikata pagerėjo, tačiau 62-ojo Suzdalės pulko[4] majoras Mykolas Malinauskas  nuo 1867 06 05 pasiprašė išleidžiamas į atsargą, planavo gyventi Krėslaukio miestelyje. Išleistam į atsargą majorui Mykolui Malinauskui buvo suteiktas papulkininkio laipsnis, teisė nešioti mundurą, gavo pilną pensiją pasižadėjęs, kad nereikalaus  valdiškos tarnybos. Prašymą dėl išleidimo į atsargą Rusijos imperatoriui Aleksandrui Nikolajevičiui pagal prašytojo žodžius surašė 61-ojo Vladimiro infanterijos generolo, kunigaikščio Gorčiakovo pėstininkų pulko[5] raštininkas Sergejus, Aleksandro sūnus, Bogomožnas. Štabo karininko Mykolo Malinausko prašymą kartu su tarnybos lapu 16-osios divizijos vadui pateikė 61-ojo Vladimiro infanterijos generolo, kunigaikščio Gorčiakovo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Bernovas[6], nes į jo pulką buvo komandiruotas būsimojo signataro tėvas. Sveikatos pažymą pasirašė medicinos daktaras, dvaro patarėjas, 61-ojo pulko vyriausias gydytojas Penčkovskis, pulko vado padėjėjas ūkio reikalams majoras Bogdanovas ir pulko vadas Bernovas. Sveikatos pažymą savo parašais patvirtino 16-osios divizijos daktaras, kolegijos sekretorius de – Konradi ir divizijos vadas generolas leitenantas Baumgartenas[7]. Išleidžiant į atsargą paskirta 345 rublių pensija, o 1867 08 18 atsargos papulkininkiui buvo paskirta papildoma 86 rublių pensija.

   Mykolas Malinauskas savo tarnybą pradėjo 16 metų amžiaus, 1834 11 23 eiliniu, princo Karlo Prūsiškajame pulke[8]. 1836 07 01 jam suteiktas žemesniojo karininko laipsnis (унтер офицер  vok. Unteroffizier ), o 1846 10 23 praporščiko laipsnis. 1848 05 01 podporučikas (rus. подпоручик), o 1850 04 16 poručikas  (rus. поручик, iš lenk. porucznik). 1851 09 10 komandiruojamas į pavyzdinį pulką. Ten išvyko 12 dieną, atvyko 23 dieną. 1853 12 01 buvo komandiruotas į rezervinę 1-ąją diviziją, vėliau pervadinta į karinį korpusą. 1853 12 13 buvo paskirtas princo Karlo Prūsiškojo pulko bataliono vadu, 1854 02 23 jam suteiktas štabs-kapitono laipsnis, o 1854 05 07 patvirtintas bataliono vadu. 1854 09 01 rezervinę diviziją pervardinus į atsargos diviziją, pateko į 7-tąjį to paties pulko atsargos batalioną. 1856 11 23 siųstas į 1-ojo armijos korpuso rezervinės divizijos Koporsko[9] pulką, 4-tojo bataliono komplektavimui. Ten atvyko 1856 12 14 ir tapo kuopos (рота) vadu. Galutinai pervestas į šį batalioną 1857 03 24, suteikiant 1859 07 08 kapitono laipsnį už gerą tarnybą. Į Suzdalės pėstininkų pulko 4-tą batalioną pervestas 1863 02 23 ir komandiruotas į Taratunsko pulką[10]. 1863 05 05 M.Malinauskui suteiktas majoro laipsnis. 1863 07 01 nespėjęs nuvykti pagal vadovybės nukreipimą, paskirtas 1863 07 26 į Reževsko pulko[11] 4-tą batalioną. 1864 08 03 pervestas į Suzdalės 62-jį pulką[12]. Į pulką atvyko 1864 09 20 ir 1864 09 22 paskirtas bataliono vadu. 1865 07 22 paskirtas žemesniuoju štabo karininku. 1865 08 24 paskirtas bataliono vadu, o 1866 07 14 žemesniuoju štabo karininku. 1866 07 15 paskirtas į 61-jį pulką[13]. Tarnybos metu gavo 441 rublių algą ir maistui 280 rublių.

   Mykolas Malinauskas buvo apdovanotas bronzos medaliu 1853-1856 metų karui atminti. 1854 08 14, 1854 12 06 gavo  padėkas už tarnybą.

   Asmeninėje M.Malinausko byloje nurodyta, kad jis atostogavo 1863 05 03 -1863 07 03 ir kad nelaisvėje pas priešus nebuvo.

   Dalyvavo žygiuose prieš maištininkus vengrus 1849 07 26 -1849 09 15, Krokuvos apsaugoje. Dalyvavo karo veiksmuose prieš jungtines Anglijos ir Prancūzijos pajėgas Kronštato apsupties metu nuo 1854 03 09 iki 1854 11 15 ir nuo 1855 04 17 iki  1855 11 15. Dalyvavo rekrutų ėmime Rusijoje nuo 1853 11 10 iki 1856 08 18.

        Lieka neaišku, kodėl baigęs tarnybą nusprendė apsigyventi Krėslaukio mieste. Gal iš ten buvo kilęs?

[1] РОССИЙСКИЙ  ГОСУДАРСТВЕННЫЙ ВОЕННО-ИСТОРИЧЕСКИЙ АРХИВ   ( toliau РГВИА) Ф.400,Оп.9,Д.2022 , c.1-20

[2] Kituose dokumentuose nurodomas dvigubas vardas – Mykolas Pankratijus Malinauskas (1818-05-12 †1872-01-04 ).

[3] Datos pagal Julijaus kalendorių

[4] 62-й пехотный Суздальский Генералиссимуса князя Суворова полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии.

[5] Vadovavo pulkui nuo 21.06.1860  iki 09.03.1868 — generolas Gorčiakovas Piotras (генерал от инфантерии князь Горчаков, Пётр Дмитриевич )

[6]  «РОССИЙСКИЙ  ГОСУДАРСТВЕННЫЙ ВОЕННО-ИСТОРИЧЕСКИЙ АРХИВ» ( toliau РГВИА) Ф.400,Оп.9,Д.2022 , Стр. 2.

[7] генерал-лейтенант Баумгартен, Николай Карлович

[8] 6-й пехотный Либавский Принца Фридриха-Леопольда Прусского полк , поззнее – Либавски пехотны Принца Карла Прусского полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии

[9] 4-й пехотный Копорский генерала графа Коновницына, ныне Его Величества Короля Саксонского полк — воинская часть Русской Императорской армии.

[10] 67-й пехотный Тарутинский полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии

[11] 70-й пехотный Ряжский полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии

[12] 62-й пехотный Суздальский Генералиссимуса князя Суворова полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии.

[13] 61-й пехотный Владимирский полк — пехотная воинская часть Русской императорской армии. Существовал с 1700 по 1918 год и считался одним из старейших полков в Русской армии[

The post Viktoras Jencius – Butautas. Apie signataro Donato Malinausko tėvą Mykolą Malinauską appeared first on Voruta.

Krėslaukio bažnyčios fasadas, atvirukas

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Viktoras Jencius-Butautas. Jolantos Zakarevičiūtės nuotr.

1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas kilo iš Krėslaukio (lat. Kraslava, latg. Kruoslova), tačiau iki šiol nepavyksta nustatyti tikslios jo gimimo vietos. Tik du signatarai neturi atminimo ženklų gimtinėje, D. Malinauskas vienas iš jų. Kitas – signataras Kazys Bizauskas[1], taip pat gimęs dabartinėje Latvijos teritorijoje.

Krėslaukis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo antras pagal dydį miestas dabartinės Latvijos teritorijoje, miesto teises gavęs tik po Pirmojo pasaulinio karo, 1923 metais. Iki tol tai buvo Platerių išpuoselėta gyvenvietė, siekusi tapti Latgalos kultūriniu ir administraciniu centru su dvaro rūmais, rotuše, viešbučiu, ligonine ir t. t. Krėslaukio paslaptis saugo dar 1916 m. į Sankt Peterburgą išvežta grafų Platerių „Silva rerum“ pavadinimu „Kronika Krasławska“, kuri be žinios pradingo 1917 metais^[2].

1865 m. mirė Krėslaukio dvaro savininkas grafas Edvardas Plateris (Edward Jan Adam Plater, 1826–1865), sūnus Adomo, vaikaitis Augusto. Dvaro paveldėtoja tapo nepilnametė duktė Marija Stefanija Ona Pranciška, gimusi 1862 m., o jos globėju iki 1883 m. buvo jos tėvo pusbrolis Eugenijus Plateris. Jau minėtas grafas Adomas buvo vedęs Stefaniją Marikonytę, kurios tėvas Liucijanas Marikonis valdė Svėdasų ir Salų dvarus[3]. Taigi 1869 m. Krėslaukį valdė Eugenijus Plateris, jam priklausė ir Kumbulka (Kombulka), esanti Krėslaukio gyvenvietėje. Kitas Augusto sūnus Juzefas Kazimieras Donatas paveldėjo Kombulą (Kombulmiuža), nutolusią 12 km nuo Krėslaukio. Simonas Konarskis yra nurodęs, kad Juzefo Kazimiero Donato vaikams priklausė daugybė dvarų: Kazanova (1863 m. sukilėlio grafo Leono Platerio nuosavybė), Boruvka, Dricmuiža, Dobromilė, Liudviampolis (dab. Liudvikavas). Kas siejo Donato Malinausko tėvus ir grafus Platerius, sunku pasakyti, tačiau tuo metu Krėslaukį valdę Plateriai Eugenijus ir Mykolas su grafaitėmis Liudvika ir Adele tapo jų dviejų vaikų krikštatėviais.

Kumbulka (Kombulka), Krėslaukis, paveikslas. Iliustr. iš Muzeum Narodowe w Krakowie rinkinių

Signataras D. Malinauskas gimė 1869 m. vasario 23 d. Krėslaukio gyvenvietėje ir balandžio 26 d. Romos Katalikų Krėslaukio bažnyčioje, Aukštutinio Dinaburgo dekanate, buvo pakrikštytas dviem vardais – Donatas Juozas. Krikšto metrikų išraše 1876 m. gegužės 28 d. nurodoma, kad jo tėvai – Suzdolės pulko atsargos papulkininkis Mykolas ir Alina iš Tanskių Malinauskai. Krikšto tėvai – grafas Mykolas Plateris ir grafaitė Liudvika Platerytė (Ludwika Hipolita Plater, 1821–1897)^[4]. Būsimojo signataro vardas Donatas sietinas su šv. Donato relikvijomis, saugomomis Šv. Liudviko bažnyčios koplyčioje nuo 1784 metų. Šios bažnyčios fundatorė yra Augustina iš Oginskių Platerienė. Grafai Mykolas, Eugenijus, Leonas Plateriai ir jų sesuo Liudvika gimė Kombulo dvare. Grafaitė Liudvika parašė pjesę „Drama be pavadinimo“ apie savo brolį, 1863 m. sukilėlį Leoną Platerį. Kūrinys pirmą kartą, 1875 m., išspausdintas žurnale „Przegląd Polski“^[5].

Krėslaukio miesto planas

Jadvyga Teresė Malinauskaitė gimė 1864 m. spalio 15 d. Tverės gubernijoje, Zubcovo mieste, ji, būdama penkerių, 1869 m. balandžio 26 d. pakrikštyta Krėslaukio bažnyčioje, Aukštutinio Dinaburgo dekanate. 1876 m. gegužės 8 d. išraše nurodoma, kad jos tėvai – Suzdolės pulko atsargos papulkininkis Mykolas ir Alina iš Tanskių Malinauskai. Krikštatėviai – Eugenijus Plateris ir grafaitė Adelė Platerytė^[6]. Eugenijui Plateriui priklausiusį Kumbulkos (Kombulkos) dvarą Krėslaukyje yra nutapęs dailininkas Napoleonas Orda. Deja, iš keliolikos dvaro pastatų liko tik „žaliasis“ namas ir keli raudonų plytų tvoros stulpai. Galbūt Napoleonas Orda įamžino tikslią 1863 m. sukilimo dalyvio grafo Leono Platerio gimimo vietą, nes jo gimimo vieta nurodyta Krėslaukyje. Apie 1884 m. grafo Eugenijaus Platerio iniciatyva buvo užsakytas šv. Liudviko paveikslas pas dailininką Janą Mateiką (Jan Matejko)^[7], jo darbus finansavo Platerių giminė.

Šv. Donato koplyčia Krėslaukio bažnyčioje

Grafai broliai Mykolas (Michał Hieronim Joachim Plater, 1834–1924) ir Eugenijus (Eugeniusz Joachim Herkulan Plater, 1826–1916) Plateriai buvo suimti 1863 m., kai Daugpilio pilyje buvo įkalintas jų brolis sukilėlis grafas Leonas Plateris (Leon-Joachim-Błażej Plater, 1836–1863). Jis tapo pirmąja generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo auka – buvo sušaudytas prie Daugpilio tvirtovės sienos 1863 m. gegužės 27 (birželio 9) dieną. Eugenijus yra parašęs prisiminimus apie 1863 m. sukilimą ir savo brolį Leoną, kurie buvo išspausdinti rinkinyje „Z okolic Dźwiny“ 1912 metais^[8].

Krėslaukio bažnyčios fasadas, atvirukas

Filomena Marija Malinauskaiė gimė 1859 m. sausio 8 d. Sankt Peterburgo gubernijoje, Medvedi kaimelyje, pakrikštyta 1859 m. gegužės 31 d. Sankt Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčioje. Remiantis 1859 m. birželio 3 d. išrašu, ją pakrikštijo kunigas Francas Klimaševskis, tėvai – štabskapitonas Mykolas Malinauskas, sūnus Nikolojaus, ir mama Alina iš Tanskių, krikšto tėvai – kunigaikštis Vitoldas Kęstutis-Gediminas ir generolo majoro žmona Aleksandra Korolevska^[9].

Vaclovas Mykolas Malinauskas gimė 1863 m. rugsėjo 20 d.^[10], tačiau 1872 m. sausio 4 d. jo tėvo Mykolo Pankratijaus Malinausko mirties metrikoje jis neminimas ir kitos informacijos apie jį nėra.

Kur tiksliai Krėslaukyje gimė Donatas Malinauskas, šiandien dar nenustatyta, tačiau tikėtina, kad tai buvo grafų Platerių rezidavimo vietos: naujieji ar senieji dvaro rūmai, arba Napoleono Ordos nupiešta Kumbulka Krėslaukyje. Mažai ką paaiškina ir Malinauskų giminės luomo skiriamasis ženklas – herbas Pobog, reiškiantis: „Su Dievu“. Vitebsko gubernijoje gyvenusių Malinauskų herbo karūnoje vaizduojamas šuo su antkakliu, o Pivašiūnų (Alytaus r.) kapinėse esančiame antkapiniame signataro D. Malinausko dėdės herbe – plunksnomis papuošta karūna.

Iliustr. iš autoriaus asmeninio archyvo ir Muzeum Narodowe w Krakowie rinkinių

_______________________________

[1] Kazys Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 d. Paviluoste, Kuldygos apskr., Latvijoje. Jis buvo sušaudytas sovietų 1941 m. birželio 26 d. prie Byhosavo stoties, netoli Červenės, Minsko sr., Baltarusijoje.

[2] Dorota Samborska-Kukuć, „Działalność literacka Platerów komŁbulskich – rekonesans“, in: Stan badań nad wielokulturowym dziedzictwem dawnej Rzeczypospolitej, t. 3, Inflanty Polskie, red. W. Walczak, K. Łopatecki, Białystok, 2012. Prieiga per internetą – <https://books.google.lt/books?id=jSdaDwAAQBAJ&pg=PA337&lpg=PA337&dq=Kroniką+Krasławską“&source=bl&ots=8MtXyU1Aoq&sig=ACfU3U0BYXo6aEpduN8vB- klg39MS3YXIA&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwim9aXhlYjlAhWFlosKHceMAAAQ6AEwB3oECAkQAQ#v=onepage&q=Kroniką%20Krasławską“&f=false>.

[3] Szymon Konarski, Platerowie. Prieiga per internetą – <http://www.stowbial.pl/pk/plater.pdf>.

[4] Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 448, ap. 2, b. 35282, l. 3 v.

[5] L. Plater, „Dramat bez nazwy. Obraz sceniczny w 5 aktach na tle wypadków roku 1863“, in: Przegląd Polski, t. 37, 1875, s. 171–286.

[6] LVIA, f. 448, ap. 2, b. 35282, l. 3–4.

[7] Polak na Łotwie, Nr. 3 (117), 2017. Prieiga per internetą – <https://polaknalotwie.lv/assets/images/user_files/polak-na-lotwie-3-1172o17.pdf>.

Cenne, bezcenne / utracone, Nr. 3 (48), 2006. Prieiga per internetą – <http://mbc.cyfrowemazowsze.pl/Content/60721/00065188%20-%20Cenne%20Bezcenne%20Utracone%202006%20nr%203.pdf>.

[8] E. Broel-Plater, „Wspomnienie z r. 1863“, in: Z okolic Dźwiny. Księga zbiorowa na dochód Czytelni Polskiej w Witebsku, Witebsk, 1912, s. 102–107.

[9] LVIA, f. 448, ap. 2, b. 35282, l. 3–4.

[10] Федеральное казенное учреждение, Pоссийский  государственный военно-исторический архив (РГВИА), ф. 400, оп. 9, д. 2022, c. 1–20.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 11 (865), 2019 m. lapkričio 30 d., p. 5.

The post Mykolo ir Alinos Malinauskų vaikai pakrikštyti Krėslaukyje grafų Platerių appeared first on Voruta.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

            Maro ir kitos epidemijos, pareikalavusios žmonių gyvybių, neaplenkė Lietuvos. Jų aukoms stovi paminklai visoje Europoje: Prahoje, Vienoje. Lietuvoje XVI–XVIII amžiuje siautė net 81 maro epidemija, ypatingai baisi buvo karo su Švedija 1709 –1710 metais. Maro aukoms Lietuvoje stovi paminklai Vilniuje, Pikeliuose, Svėdasuose.

XVIII amžiaus pradžioje dėl maro epidemijos ištuštėjo ištisi kaimai, tik kai kurių pilių gyventojai išgyveno, nes nieko į jas neįsileisdavo. Kovojant su ligomis, nuo seno buvo taikomas 40 dienų karantinas atplaukusiems laivams. Šis terminas sietinas ne tik su Kristaus 40 dienų klajonėmis po dykumą, bet ir su užkrečiamųjų ligų tuomet tiksliai nežinomu inkubaciniu periodu. Dešimt Džovanio Bokačo knygos „Dekameronas“ herojų išsigelbėjo nuo maro, siautėjusio 1348 metais Florencijoje, pasitraukdami iš miesto į užmiesčio dvarą. Saviizoliacija juos išgelbėjo. Neleisdami sau nuobodžiauti, pasakojo florentiečiai vienas kitam seksualines fantazijas. Beje, panašias priemones rekomenduoja ir gydytojas Komorovskis iš Ukrainos savo internetinėje svetainėje. Kaip bebūtų, bet kokie užsiėmimai namuose ir saviizoliacija yra daug protingiau nei tvirtinimas, kad pas mus pavojaus nėra. Ne laikas iš vaikų atiminėti degtukus, kai namas dega.

      Ispaniškojo gripo pandemija 1918 – 1919 metais neaplenkė mūsų krašto. Prieš keletą metų Signatarų namuose vykusiame renginyje tuos laikus prisiminė Alma Gudonytė[1], pasakodama apie Nepriklausomybės akto pasirašymo aplinkybes 1918 metais Vilniuje. Anot jos, vasario mėnuo buvo  šaltas, žmonės badavo, mirdavo tiesiog Vilniaus gatvėse, rytais buvo surenkami lavonai. Jonas Basanavičius savo užrašų knygelėse yra nurodęs mirusių skaičių.

         Manau, kad infekcijos prevencija yra pigesnis ir mažiau žmonių gyvybių pareikalaujantis būdas, tai ir demonstruoja COVID-19 pandemijos akivaizdoje Izraelis, 2020 03 04 namų karantiną taikęs 7000 žmonių[2].

       Realybė paversta gandais…

       Nuo 2020 metų pradžios žiniasklaida pradėjo teikti informaciją apie COVID-19 proveržį Kinijoje, vėliau Europoje, mirčių skaičius kasdien vis auga. Deja, Rokiškio rajono valdžios institucijos tinkamai nepasiruošė, o spauda pavojaus akivaizdoje nesutelkė visuomenės. Rokiškio rajono žiniasklaidoje pasirodė publikacijos keistais pavadinimais: „Prieš koronavirusą – sūriu“ (Rokiškio mero nuomonė 2020 01 30), „Kam – panika, kam – išpūstas burbulas“ (Rokiškio VšĮ PASPC direktorės tvirtinimu, tai išpūstas burbulas 2020 02 14). Sunku suvokti, kas ir ko nesuprato, tačiau iš pasaulinės žiniasklaidos buvo aišku, kad tai mažai žinomas virusas, kurio inkubacinis periodas ir užkrečiamumas nėra gerai žinomi. Vietoje to, kad mobilizuoti visuomenę, pateikiant adekvačią informaciją apie prevencines priemones kovoje su virusu, spauda laidė juokelius.

          Jausdami COVID-19 pavojų, medikai kreipėsi į Tarybos narius – Stasį Mekšėną, Algį Čepulį, Antaną Vagonį ir kitus, ragindami imtis aktyvių priemonių visuomenei ir medikams apsaugoti. Gydymo įstaigos, savaime suprantama, ne kasdien susiduria su tokiu pavojumi, todėl darbuotojai nėra aprūpinti reikiamu kiekiu apsaugos priemonių ir neapmokyti jomis naudotis. Algis Čepulis, būdamas net ne medikas, paragino rajono Tarybą imtis adekvačių veiksmų. Keista, tačiau stebint rajono Tarybos posėdžio įrašą, Taryboje esantys gydytojai, Tvarka ir teisingumas pirmininkas Robertas Baltrūnas ir Darbo partijos narė Dalia Maželienė atsitvėrė tylos siena.

      Komunikacijos su visuomene problema

    Egzistuojančių problemų kėlimas, nėra panika. Anot klasikų, nėra geresnio būdo sukelti paniką kaip paprašyti išlaikyti rimtį. Todėl pastarosiomis dienomis iš atsakingų tarnybų girdimos sausos žinios, jog „situacija kontroliuojama“ ir „oro uoste atvykėliams dalinami lankstinukai“, sukelia daugiau abejonių nei nuramina ir paaiškina. Baimė yra natūrali apsauginė žmogaus reakcija į pavojų. Baimė leidžia sutelkti dėmesį, koncentruoti jėgas ir pastangas, nukreiptas pavojaus neutralizavimui. Todėl svarbiausias patarimas – baimė turi būti valdoma ir verčiama į konstruktyvią padidinto budrumo būseną. Virusas plinta ir pasiekė Lietuvą, todėl piliečiai privalo laikytis rimties, suvokti, kad patys gali apsaugoti savo ir artimųjų bei aplinkinių sveikatą. Visi privalome laikytis gydytojų specialistų rekomendacijų: neiti į masinius renginius, plauti rankas su muilu ir t.t. Tai padės stabdyti ne tik COVID-19 viruso, bet ir kitų užkrečiamų ligų plitimą.

 Nėra informacinių vaizdo klipų kaip saugotis ir kovoti su COVID-19

       Praktikos kovojant su epidemijomis tikrai netrūksta. Rajone galbūt ir imtasi priemonių viruso plitimui suvaldyti, tačiau Rokiškio rajono bendruomenė tiksliai nežino, kas vadovauja ir yra tiesiogiai atsakingas už epidemijos COVID-19 valdymą. Nežinia, ar yra sudaryta darbo grupė kovai su epidemija, nepaskelbtos atsakingų žmonių pavardės ir kas už ką atsakingas. Ar taip sunku pasinaudoti pasauline patirtimi ir apie rajone atliekamus darbus informuoti visuomenę.

Literatūra:

[1]  Jencius-Butautas V. 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Trakai: Voruta, 2011.  psl. 191.

[2] https://kauno.diena.lt/naujienos/pasaulis/konfliktai-nelaimes/izraelis-del-koronaviruso-nurode-laikytis-karantino-atvykstantiems-keliu-saliu-955715

The post Viktoras Jencius -Butautas. Ne laikas iš vaikų atiminėti degtukus, kai namas dega arba kodėl ignoruojama COVID-19 grėsmė appeared first on Voruta.

Rokiškio Sirena nuotr. / Apklausa parodė, jog dauguma rokiškėnų yra nepatenkinti gyvenimo pokyčiais laisvoje Lietuvoje

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Rokiškėnai, savo šalies patriotai, valstybinės šventės išvakarėse 2020 03 10 sulaukė netikėtos „dovanos“, tai yra publikacijos vietiniame laikraštyje „Sirena“, skambiu pavadinimu „Dauguma rokiškėnų nepatenkinti gyvenimo pokyčiais laisvoje Lietuvoje“.  Vietinės reikšmės „UAB  Miškų ministerija“ (galima  įsivaizduoti, kad Lietuvoje būtų įsteigti „uabai“ pavadinimais: „Šautuvų ministerija“, „Traktorių ministerija“, „Grybų ministerija“, „Pievų ministerija“) ir „UAB Sirena“ vadovas Simonas Tuska savo laikraštyje paskelbė šią publikaciją. Ne tik publikacijos pavadinimas, bet ir jos turinys yra neabejotina provokacija prieš mūsų valstybę.

Nėra abejonių, kad žiniasklaida turi ugdyti pilietiškumą. Tačiau publikacijoje rašoma, kad rokiškėnai, skirtingai nei kita dalis Lietuvos gyventojų, jaučia nepasitenkinimą pokyčiais laisvoje tėvynėje:

“Dauguma Lietuvos gyventojų yra patenkinti tuo, kaip gyvenimas valstybėje pasikeitė per pastaruosius 30 metų, parodė nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio išvakarėse naujienų agentūros BNS užsakymu atlikta apklausa.

„Rokiškio Sirena“ nusprendė paklausti savo skaitytojų, „Ar jūs patenkintas, ar nepatenkintas tuo, kaip gyvenimas Lietuvoje pasikeitė per pastaruosius 30 metų?“. 

„Rokiškio Sirenos“ Facebook paskyroje kovo 9 d. paskelbtoje apklausoje iš viso balsavo 706 skaitytojai. 355 atsakė, jog yra patenkinti, 371 atsakė, jog yra nepatenkinti tuo, kaip gyvenimas Lietuvoje pasikeitė per pastaruosius 30 metų.“ 

    Akis bado išvadų tendencingumas, nes minimo leidinio Facebook paskyroje užsiregistravę 706 vartotojai nėra nei Rokiškio miesto, nei rajono dauguma. Pavadinime įvardinti „rokiškėnai“ tėra tik 706 virtualios registracijos. Visi žino, kad vienas asmuo gali be vargo sukurti kelias paskyras, kai kurios paties laikraščio yra blokuojamos, kas vėlgi iškreipia statistinius duomenis. Kam naudingos tokios išvados Lietuvai švenčiant savo Nepriklausomybės 30-metį, turėtų pasidomėti Valstybės saugumo tarnybos, nes tai akivaizdi provokacija, panaši į Rusijos spec. tarnybų skleidžiamą propagandą.

The post Akivaizdi provokacija Nepriklausomybės šventės išvakarėse appeared first on Voruta.

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos įteikimo šventės dalyviai (iš kairės): Juozas Vercinkevičius, Vėtrė Markevičiūtė, Vytautas Dailidka, Algirdas Grigaravičius, dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas, Viktoras Jencius-Butautas, Vėjas Leščinskas. Vilnius, Signatarų namai, 2020 m. kovo 7 d. Jolantos Zakarevičiūtės nuotr.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, kovo 7-ąją Vilniuje, Signatarų namuose, buvo įteikta Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premija. Ši signataro vaikaičio Tado ir Jadvygos Stommų, giminaičio Viktoro ir Žiedūnos Jencių įsteigta premija 2020-aisiais paskirta istorikui, archyvistui Algirdui Grigaravičiui. Dešimtasis laureatas daugeliui žinomas kaip Vasario 16-osios akto signatarų Jono Basanavičiaus, Donato Malinausko, Jono Smilgevičiaus biografijų tyrinėtojas, straipsnių istorijos ir kultūros temomis autorius, išleidęs tris serijos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai“ knygas.

Minint 151-ąsias Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko gimimo metines, jo gimimo dieną jaukioje Signatarų namų salėje susirinko Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko kultūros premijos globėjai, istorikai, visuomenės ir kultūros veikėjai, netgi kitų Vasario 16-osios akto signatarų atžalos – renginyje dalyvavo Jono Vileišio vaikaitė Reda Tursaitė. Su žmona Margarita, seserimi Vilija ir dukterėčia Kristina į iškilmes atvykusį A. Grigaravičių sveikino vienas iš premijos steigėjų V. Jencius-Butautas, praėjusių metų laureatas Vytautas Dailidka, ankstesniais metais laureatais tapę dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas ir Juozas Vercinkevičius, fizikas, mokslo istorikas, etnologas, profesorius dr. Libertas Klimka, Jurgis Šeduikis, Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė, Vilniaus universiteto docentas dr. Eligijus Raila, Pasienio policijos istorijos tyrinėtojas, dvitomio „Parubežys ir parubežiniai“ autorius Antanas Žilėnas ir kiti.

Istoriką Algirdą Grigaravičių (kairėje) sveikina Trakų r. savivaldybės administracijos direktorius Darius Kvedaravičius. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Signataras D. Malinauskas Trakų rajone

Tarp sveikinusiųjų laureatą buvo džiugu matyti ir Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių Darių Kvedaravičių. Būtent Trakų rajone, Onuškyje, esančios bažnyčios šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. perlaidoti Lietuvių konferencijoje Trakų apskričiai atstovavusio, vėliau Vasario 16-osios akto signataru tapusio ir 1942 m. tremtyje mirusio, senos Trakų krašto aristokratų giminės – Tanskių –  palikuonio D. Malinausko ir jo šeimos narių palaikai, o 2013 m. šio signataro vardu pavadinta Onuškio gimnazija. Paminėtina, kad D. Malinauskui rūpinantis įkurta ir dar viena dab. Trakų r. esanti parapija – 1934 m. D. Malinauskas laišku kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą dėl Vytautavos parapijos įsteigimo ir pasižadėjo atiduosiąs sklypą naujajai bažnyčiai, o bažnyčią pradėjus statyti padovanojo ir Jankovicų dvaro kluoną. Taigi rajono savivaldybės atstovų dėmesys itin malonus ir teikiantis vilties, kad signataro atminimas šiame krašte bus saugomas šimtmečiais. Didžiulę pagarbą signatarui ir jo giminaičiams parodė ir Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius, premijos įteikimo išvakarėse aukojęs šv. Mišias už Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko šeimą ir artimuosius.

Laureatą Algirdą Grigaravičių (kairėje) sveikina vienas iš premijos steigėjų Viktoras Jencius-Butautas . Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Dešimtasis laureatas – istorikas Algirdas Grigaravičius

V. Jenciui-Butautui paskelbus premijos laureatą, šiam buvo įteikta signataro D. Malinausko giminaitės dizainerės, dailininkės Vėtrės Markevičiūtės sukurtas medalis su signataro D. Malinausko atvaizdu ir piniginė premija. Šventėje dalyvavo ir pati medalio idėjos autorė V. Markevičiūtė, atvykusi drauge su sūnumi Vėju Leščinsku. Įteikus apdovanojimą, laureatas A. Grigaravičius perskaitė naujausiais savo tyrinėjimais ir atradimais paremtą pranešimą „Donatas ir Filomena Malinauskai – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuviškų draugijų veikėjai“. Duodamas interviu Lietuvos istorijos žurnalui „Voruta“ ir paklaustas apie būsimus tyrimus, laureatas sakė:
„Istorija, kaip ir jos žmogiškosios interpretacijos, pabaigos neturi. Kiekviena karta praeičiai turi savų klausimų. O apie
D. Malinauską reikėtų parašyti kaip apie veikėją, tautiniame judėjime nelindusį į priekį, o panaudojusį savo ryšius ir lėšas jo naudai. Nužmirškime ir jo sesers Filomenos, paaukojusios visą gautą fundušą lietuvystei ir dar prieš Feliciją Bortkevičienę pripažintos tarp „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ vyrų.“

Medalis signatarui D. Malinauskui atminti (aut. Vėtrė Markevičiūtė)

Ilgiems metams šios šventės akimirkas filmavimo kamera įamžino Lietuvos lenkų politikas, leidinių redaktorius, visuomenės veikėjas Ryšardas Maceikianecas.
A. Grigaravičius gimė 1954 m. birželio 15 d. Druskininkuose. 1972 m. baigė Kauno Komjaunimo vidurinę mokyklą (dabar – „Aušros“ gimnazija) ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kuriame 1977 m. įgijo istorijos specialybės magistro laipsnį. 1976 m. gruodį buvo priimtas į darbą Lietuvos centriniame valstybės archyve metodininku, vėliau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1990 m. archyvistu. 1998 m. sausį pradėjo dirbti Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos vyriausiuoju specialistu.
Straipsnius istorijos ir kultūros temomis A. Grigaravičius skelbia nuo 1982 metų „Kultūros baruose“ debiutavo kitais metais su Petro Cvirkos laiškų iš Paryžiaus publikacija. Vėliau jo tekstai spausdinti „Gimtajame krašte“, „Vasario 16-ojoje“ ir „Žaltvykslėje“. Nuo 1996 m. jo dėmesio objektu tapo tautininkų srovės genezė ir raida Lietuvoje 1905–1926 m., tačiau monografija tokiu pavadinimu liko nepaskelbta, kai kurie fragmentai spausdinti „Naujojoje Romuvoje“, „Kultūros baruose“ ir kitur. 2005 m. susidomėjęs Jono Basanavičiaus asmenybe, A. Grigaravičius išleido tris knygų serijos dalis: „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. I dalis. Žmogaus dalia“ (2017), „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. II dalis. Žodis ir veiksmas“ (2019), „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. III dalis. Nuo pirmojo aušrininko iki Patriarcho“ (2019).

Laureatas Algirdas Grigaravičius su žmona Margarita (dešinėje), seserimi Vilija (centre) ir dukterėčia Kristina (pirma iš kairės). Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Pirmieji į Signatarų namus Vilniuje atvykę svečiai (iš kairės): Antanas Žilėnas, dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas, Jurgis Šeduikis. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Apie Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premiją

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko kultūros premija skiriama kultūrininkui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, lietuvybės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei Lietuvos Respublikos piliečių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Šią premiją įsteigė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis signataro D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma su žmona Jadvyga ir signataro giminaitis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas su žmona Žiedūna, premija teikiama nuo 2012 m.
Vasario 16-osios akto signataro D. Malinausko kultūros premiją jau yra gavę dešimt kultūros, visuomenės veikėjų: mons. Alfonsas Svarinskas, „Vorutos“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (2012), „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), politikas ir visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila (2015), Lietuvos architektūros tyrinėtojas, istorikas dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas (2016), Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, Lituanistikos katedros profesorius dr. Alvydas Butkus (2017), dr. Vytautas Rubavičius (2018), dailininkas, pedagogas Vytautas Dailidka (2019) ir Algirdas Grigaravičius (2020).

Irma STADALNYKAITĖ, Trakai

The post Paskelbtas dešimtasis signataro D. Malinausko kultūros premijos laureatas appeared first on Voruta.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

          Gražus mitas apie savivaldą

            Lietuva šimtamyliais žingsniais artėja prie krizės, kokios dar niekas nebuvo matęs. Pavėluotai, tik 2020 03 26 nusileido lėktuvas, atgabenęs 300000 reagentų iš Kinijos. Buvo praleistas dėkingas momentas pasiruošti COVID-19 viruso plitimui. Lietuvos žemėlapyje tai šen, tai ten užsidega raudonos liepsnelės.

Klausimų Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai yra daugiau, negu galima pateikti logiškų atsakymų. Galbūt esminis klausimas būtų, kodėl kovai su pandemija Lietuvoje vadovauja psichiatras, o ne epidemiologas, kodėl savalaikiai  nepasirūpinta testais, kodėl penkios didžiausios ir geriausios klinikos paverstos COVID-19 infekcijos gydymo centrais, kartu paliekant medikus be tinkamų apsaugos priemonių (tai pavers juos infekcijos židiniais), kodėl kai kurių rajonų merai buvo tik vis blogėjančios situacijos stebėtojais ir vis laukė komandos „iš viršaus“, nors savivaldos teisės nėra panaikintos ir neįvestas rajonuose tiesioginis valdymas. O gal savivalda – tik gražus mitas.

          Letargo miego apimti

       Nėra didelė paslaptis, kad COVID-19 infekcijos plitimui Lietuvoje nepasiruošta, nepasirūpinta medicinos darbuotojų apsauga (respiratoriais, kostiumais ir t.t.). Ne išimtis yra ir Rokiškio rajonas, kurio meras Ramūnas Godeliauskas (ne)matydamas administracijos direktoriaus Andriaus  Burnicko  neveiklumo, nesiėmė jokių veiksmų net raginamas opozicijos. Neperžiūrėjo rajono finansavimo, nepareikalavo atsakomybės iš rajono gydymo įstaigų vadovų dėl nepasiruošimo pandemijai rajone. Dabar ne tiek svarbu, kuriame kovos su COVID-19 etape esame, tačiau matyti, kad Lietuva liepsnoja. Ar ir toliau stebėsim besiplečiantį gaisrą, ar jį pradės gesinti medikai ir perims vadovavimą kovai su pandemija. Ar ir toliau vadovaus asmenys, tolimi nuo supratimo apie infekcinių ligų plitimą, o medikai taps jų aukomis. Rokiškio rajonui vadovaujantys asmenys nepadarė išvadų ne tik stebėdami įvykius Kinijoje, bet ir Europoje. Net pirmieji susirgimai Lietuvoje nepabudino atsakingus asmenis iš letargo miego.

      Stabdykime laviną

     Neatsakingas vadovavimas ir bereikalingo aktyvumo (lakstymas, susirinkimų organizavimas ir t.t.) demonstravimas gali tik paskatinti viruso plitimą rajone. Savanorių nuo 18 iki 60 metų telkimas – kas tai – nesusipratimas, neatsakingumas? A. Veryga yra pasakęs, kad, galbūt, 60 metų asmenys nebus jungiami prie dirbtinės ventiliacijos. Vadinasi, dalis piliečių bus nukreipti tiesiai mirčiai į nasrus.

     Ar paruoštos patalpos pagal SAM nurodytus reikalavimus  saviizoliacijai Rokiškio rajone, ar jos netaps infekcijos židiniais. Ar Rokiškio rajono gydymo įstaigose atliktas esminis jų restruktūrizavimas, kad jos pačios netaptų infekcijos platintojomis. VšĮ Rokiškio PASPC ūkinės dalies darbuotojai varsto gydymo įstaigos duris kelis kartus per dieną. Ar tam užsirakino gydytojai nuo pacientų, kad infekciją atneštų ūkinės dalies darbuotojai. Gaila, tačiau brangus laikas senka vadovams bandant paslėpti savo nepasiruošimą pandemijai ir dėl to nelieka laiko realiems veiksmams. O blogiausia, kad jau priimtų sprendimų išdavoje šeimos gydytojai praktiškai nedirba ir ligoniai negauna realios pagalbos.

    Rokiškio rajone neliko ambulatorijų. Tai neteisingai suprastas medicinos įstaigų restruktūrizavimas ir gauta vienadienė nauda, tai netoliaregiškas taupymo būdas, ligonius koncentruojant vienoje gydymo įstaigoje. O juk nuo seno yra žinoma, kad infekcinių ligų pagrindinė prevencijos priemonė yra ligonių paskirstymas mažesniais srautais. Taigi pramiegojo Rokiškio gydymo įstaigos ne tik pasiruošimą grėsmingai pandemijai, bet ir jos pradžią. Kitaip sakant, atvyko į gaisrą, pažiūrėjo kad dega, tai nuvažiavo vandens. Na, pagyvenai ir pakaks, kam gesinti, jeigu vis tiek sudegs.

   Alytaus gaisro metu išvydome Lietuvos priešgaisrinės tarnybos aprūpinimo realybę. Plačiai kalbama, kad po Alytaus gaisro susigriebė ir Rokiškio savivaldybės atsakingi asmenys, kad neturi net veiksmų plano ekstremalios situacijos metu.

  Pandemijos akivaizdoje realus medicinos įstaigų aprūpinimas apsaugos, dezinfekcijos priemonėmis ir įranga yra nepakankamas. Prieš tris mėnesius buvo aišku, kad reikia imtis priemonių, tačiau valdininkai sakė: „valdžia komandos veikti nedavė“, jūs politikuojat, panikuojat – koronavirusas toli. Sovietmečio mąstymas vis dar gajus ir valdo mus. Juk ne veltui Rokiškio „Sirenos“ skelbtoje apklausoje teigiama, kad daugiau nei pusės rokiškėnų gyvenimas laisvoje Lietuvoje tapo blogesnis.

             A.Veryga –  ne A. Kašpirovskis

   COVID-19 viruso prevencijos etapas praeityje,  pasekmės jau matomos. Dabar tvirtinama – vėlu, vis tiek visi jau apsikrėtę. Kam verstis per galvą? Kam? Atsakymas – nesitikėkit, neaplenks nei mūsų, nei jūsų. Laikas suvokti, kad A. Verygos teiginiai, kas vertas dirbtinės ventiliacijos, o kas ne, yra nacistiniai. Jis, aišku, ne Anatolijus Kašpirovskis, 1989 metais išgarsėjęs savo hipnozės seansais ir jam nepavyks žmonių užmigdyti. Ministrai ne atsiprašinėja už klaidas, o atsistatydina.

           Dėl veikimo kartu ir solidarizavimosi

       Viruso plitimui Rokiškyje ypač palanki dirva, parduotuvėse žmonės vaikšto be kaukių, nežino kada užsidėti ir kada nusiimti nuo rankų pirštines ir t.t. Parduotuvėse rokiškėnų srautai sumažėjo nežymiai, pastabos dėl savisaugos priimamos kaip asmeninis įžeidimas. Pabuskime ir pradėkime veikti, žadinkime iš letargo miego vadovus, restruktūrizuokim gydymo įstaigas, suformuokime vieną ligoninę COVID -19 infekcijai gydyti, izoliuokim sergančius ir kontaktinius taip, kad infekcija neplistų, dezinfekuokim gatves, sumažinkim kontaktų skaičių bei izoliuokim  gerai žinomus sovietinius darbo imitatorius.

The post Viktoras Jencius – Butautas. Ar gesinsim COVID -19 sukeltą gaisrą appeared first on Voruta.

Viktoras JENCIUS – BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais, dalis istorikų į nacionalinį atgimimą pabandė pažvelgti per kolaboravimo prizmę, taip siekdami pažeminti iškiliausias nacionalinio atgimimo asmenybes. Iš sovietinės nomenklatūros išaugę istorikai žongliravo ir Lietuvos ir Lenkijos santykiais.

       Viešoje erdvėje nėra publikacijų su Donato Malinausko karikatūromis. Bet nėra abejonių, kad tokios karikatūros buvo, tačiau labai svarbu, kad kas nors iš amžininkų būtų nurodęs, kad tai būtent Donato Malinausko karikatūra. 1913 rugsėjo 14 (27) Kurjer krajowy[1] išspausdino karikatūrą skambiu pavadinimu: „Iš lietuvių gyvenimo“ su prierašu apačioje: „ponia daktarienė Vileišienė su savo štabu“. Savo dienoraštyje[2] krajovcas demokratas Mykolas Romeris yra taip aprašęs šią karikatūrą: „Šiandieninė puikiai nupiešta karikatūra, vaizduojanti daktaro žmoną Vileišienę su Donatu Malinausku ir saujelę „litvomanų“ satelitų, vos netapo išsišokimu, neatitinkančiu ideologinės laikraščio pozicijos.

Karikatūroje ponios Vileišienės ir jos palydovų žygį sveikina policininkas, atiduodamas pagarbą daktaro žmonai. Šios karikatūros fone matosi Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, o apačioje turėjo būti užrašas: „Mes nenorime lenkiškai!“. Atrodytų, kad tai yra gerai žinomų gegužės įvykių  Šv. Jonų bažnyčioje apibūdinimas arba lietuvių kalbos teisių bažnyčiose reikalavimas. Atrodytų, kad čia vaizduojama asmeninė akcija: saujelė nepažabotų  avantiūristų, degančių neapykanta lenkiškumui, kartu su policininku. Toks judėjimo, turinčio gilesnę kultūrinę ir socialinę kilmę apibūdinimas, būtų visiškai priešingas ideologiniam šių klausimų vaizdavimui laikraštyje. Tik man įsikišus, karikatūroje buvo ištrinta Šv. Jonų bažnyčia ir pakeistas prierašas.“

Pakeistas prierašas  karikatūros apačioje yra pagrindas Lietuvos istorikams susimąstyti ir nustoti šmeižti nacionalinį atgimimą bei jo vadus, atsisakyti jį tiesmukiškai vertinti, ką ir padarė Mykolas Romeris.

[1] Kurjer krajowy 1913 09 14(27). Nr.201 ( 226 )str.3.

[2]  Romer M.  Dzienniki Tom 1 1911–1913 . Warszawa 2017. str. 619.

The post Viktoras Jencius – Butautas. Ar teisingai vertinamas XX amžiaus pradžios Lietuvos nacionalinis atgimimas? appeared first on Voruta.

Šv. Mišių dalyviai uždegė žvakutę ir padėjo gėlių ant Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko šeimos kapo. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

2018 m. kovo 7 d., Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko gimimo dieną (signataras gimė 1869 m. vasario 23 d. (kovo 7 d.) Krėslaukyje, Latgaloje, Vitebsko gubernijoje, caro armijos pulkininko Mykolo Malinausko ir Alinos Tanskos šeimoje) Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje kleb. Algimantas Gaidukevičius ir kun. jubil. Ignas Kavaliauskas aukojo šv. Mišias už Donatą Malinauską ir jo šeimą: žmoną Zofiją Kučevskaitę-Malinauskienę (1896–1950 05 27), seseris Filomeną Malinauskaitę (1859–1941 09) ir Jadvygą Zavadzkienę, mirusią pakeliui į tremtį.

Pamokslo metu kleb. Algimantas Gaidukevičius dalyvavusiesiems priminė signataro Donato Malinausko nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybę, o tremtį į Sibirą prilygino aukai dėl Lietuvos valstybės. Jis kvietė susirinkusiuosius pasimelsti už Sibire žuvusius ir nukankintus tremtinius. Šv. Mišių metu giedojo Gražinos Kulbickienės vadovaujamas bažnyčios choras.

Šv. Mišiose dalyvavo Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė, gimnazijos moksleiviai, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius, centro darbuotoja Laimutė Banuškevičiūtė, VšĮ „Vorutos“ fondo redaktorė Irma Stadalnykaitė, „Trakų žemės“ ir „Vorutos“ laikraščių steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius ir parapijiečiai.

Irma STADALNYKAITĖ

The post Šv. Mišios už Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko šeimą appeared first on Voruta.

Generolas Antonijus Grudzinskis. Nuotr. iš Tado Stommos asmeninio archyvo

Antonijaus Mokžyckio, daktaro iš Druskininkų, 1863 metų sukilėlio, vaikaitis

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

2006 m., svečiuojantis Jungtinėse Amerikos Valstijose pas Tadą Stommą, jis papasakojo savo giminaičio generolo Antonijaus Grudzinskio (Antoni Grudziński) šlovingą ir kartu liūdną gyvenimo istoriją.

Tiesa, šlovinga Antonijaus Grudzinskio visos giminės istorija. Generolo senelis daktaras Antonijus Mokžyckis (Мокржицки) po 1863 m. sukilimo su visa šeima buvo ištremtas į Kungūrą Sibire. Grįžo į Lietuvą tik 1884 m.

Senelis – kilęs iš Slanimo, esančio Gardino srities pietuose. Dirbo Slanimo miesto gydytoju. Trėmimo metu daktarui buvo 58-eri metai, buvo ištremtas dėl neramumų 1863 m. lapkričio 26 d., tremties dokumentuose nenurodytas ištrėmimo laikotarpis. Visa daktaro šeima – jis pats, žmona Emilija Mokžyckienė iš Bielskių (1823–1892) ir trys dukros – buvo policijos prižiūrimi. Vyriausioji dukra Filomena tremties metu buvo 16-ikos metų. Vėliau ištekėjo už Ignacijaus Stommos, taip pat ištremto už dalyvavimą sukilime. Kita dukra Aurelija tremties metu buvo 14-ikos metų. Vėliau ištekėjo už tremtinio Juzefo Krynskio. Jauniausioji Kazimiera tremties metu buvo 4-metė. Vėliau ištekėjo už Antonijaus Grudzinskio, jie susilaukė ketverto vaikų.

Grudzinskių sūnus Vaclovas buvo nužudytas Varšuvoje 1920 m. gegužės 1 d. komunistinio maišto metu, palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse.

Dukra Marija ištekėjo už Edvardo Piotrovskio (Edward Piotrowski), dirbusio Ignacijaus Jano Paderevskio sekretoriumi. Marija ir jos vyras su I. J. Paderevskiu lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir susipažino su amerikiečiu ambasadoriumi Arthur Bliss Lane. Tai nulėmė sėkmę, nes po karo ambasadorius savo lėktuvu išskraidino ją iš Varšuvos. Karo metu Marija dirbo antihitlerinei koalicijai, gyveno Vienoje. Mirė Londone, sulaukusi beveik 100 metų amžiaus.

Kita dukra Julija, jaunystėje pažinojusi generolą Vladislovą Andersą, ištekėjo už Vaclovo Šumkovskio (Wacław Szumkowski). Jie valdė Jurgelevčiznos dvarą netoli Druskininkų, po karo gyveno Venesueloje. Vaclovas Šumkovskis buvo garsus etimologas, apdovanotas Elžbietos II ordinu, žuvo aviakatastrofoje Venesueloje. Julija mirė Varšuvoje 1992 m., sulaukusi 98-erių metų amžiaus, palaidota šalia brolio.

Jauniausias brolis Antonijus, gimęs 1897 m.Vilniuje, tarnavo karininku Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. už kovą su bolševikais buvo apdovanotas ordinu „Virtuti Militari“. Antrojo pasaulinio karo metais – pulkininkas ir generolo Stanislovo Mačkos (Stanislaw Maczka) tankų divizijos adjutantas. Antonijaus Grudzinskio skyrius užėmė Wilhelmshaven¹. Generolo laipsnis Antonijui suteiktas jau po karo. Dėkingi už išvadavimą trijų Olandijos gyvenviečių miestelėnai, tarp jų ir Bremerhaveno, generolui Mačkai ir Antonijui Grudzinskiui iki gyvenimo pabaigos paskyrė pensijas.
A. Grudzinskis buvo nužudytas Londone 1981 m. Tadas Stomma pasakojo, kad pagal oficialias išvadas mirė dėl širdies ligos, o išties buvo partrenktas motociklininko, kuris apsisukęs dar kartą jį pervažiavo. Kalbėta, kad tai kerštas už norą pastatyti paminklą Katynės kankiniams Londone. Aplinkybių niekas nesiaiškino ir tikrųjų priežasčių nenustatė. Paskutinį kartą
T. Stomma generolą matė 1970 m.,
jam besilankant Jungtinėse Amerikos Valstijose. Generolas komunistų ir tuometinės Lenkijos valdžios buvo nemėgstamas už jų veiksmų kritiką.

Grudzinskių šeimos vaikų gyvenimai, jų kova su bolševizmu verti rašytojo plunksnos. Gyvenimas juos išblaškė po platųjį pasaulį, matyt, toks jau Lietuvos patriotų likimas.

1940 m. apvertė aukštyn kojomis ne tik daktaro Antonijaus Mokžyckio palikuonių, bet ir jų artimųjų gyvenimą. Vaclovo Šumkovskio seserį Mariją Šumkovskaitę-Drabatienę² (jos vyras Adomas Drabata okupacijos metais (1940 m.) sušaudytas) Altajuje likimas suvedė su sukilėlio Ignacijaus Stommos sūnumi, 73-ejų metų amžiaus generolu Vytautu Stomma. Marija šitaip aprašė savo susitikimą su generolu:

Po raz pierwszy spotkaliśmy się z Generałem, gdy nas po 3 tygodniach zamkniętych w pociągu, wypuścili z wagonu na plac w Sławgorodzie i kazali podziękować, że nas spaśli od Germanca – tam ujrzeliśmy Generała Stommę i z ust jego padło trwożne pytanie:.. „i Panie tu?“. Pod wieczór załadowano nas na ciężarówki – moc osób, dużo rzeczy, b. ciasno i jechaliśmy całą noc do Barnaułu. Koszmarna to była noc, koście bolały, drętwiały nogi, mocno się trzeba było trzymać, by nie wypaść. […] Dojeżdżając do Martowki spostrzegłam na drugiej ciężarówce Generała, jechał uczepiony na końcu ciężarówki, miał oczy wzniesione ku niebu, oczy pełne łez. Wtedy zapadło we mnie mocne postanowienie być razem z nim. I tak szczęśliwie się złożyło, że odesłali nas i p. Witolda do tej samej 5-tej fermy.

Tiek generolui, tiek Marijai Drabatienei laimingos dienos liko praeityje. Marijos vestuves 1923 m. Jurgelevčiznos dvare generolas Vytautas Stomma aprašė eilėmis, pavadinęs savo kūrinį „Drabatų vestuvės“ (Ślub Drabatów).

Marija Šumkovskaitei-Drabatienei ir jos motinai pavyko išsigelbėti dėl generolo Anderso sukurtos armijos Sibire. Generolas Vytautas Stomma į generolo Anderso armiją nebuvo priimtas, nes buvo lietuvis. Nepadėjo ir Andersui rašyti laiškai, kurie, matyt, jo nepasiekė.

Grudzinskių šeimos kapas senosiose Druskininkų kapinėse, 2010 m. Tado Stommos nuotr.

1863 m. sukilimo dalyvis daktaras Antonijus Mokžyckis palaidotas Druskininkų kapinėse, jo žmona Emilija iš Bielskių palaidota Vidiškių bažnyčios šventoriuje greta 1863 m. sukilėlio Ignacijaus Stommos (1836–1890). Vidiškėse palaidota Filomena Mokžyckaitė-Stommienė ir Aurelija Mokžyckaitė-Krynskienė³ (1850–1907). Generolo Antonijaus Grudzinskio tėvai Kazimiera ir Antonijus palaidoti Druskininkų kapinėse.

Antonijaus Mokžyckio kapas senosiose Druskininkų kapinėse, 2010 m. Tado Stommos nuotr.

Negalima tvirtinti, kad Grudzinskius ir Stommas komunistų ainiai užmiršo, jie ir šiandien tvirtai laikosi nuomonės, kad ne tam turtą atėmė, kad vėl sugrąžintų, be to, kaip jį tariamai geriau panaudoti, tik jie vieni težinantys. Todėl iki šiol ir negrąžina senelių nuosavybės T. Stommai, o ir grąžintą po kurio laiko atima, neva per daug sugrąžino. Kad ir kaip bebūtų keista, komunistai normas grąžinamam turtui nustatė, tačiau, kiek turto galima pavogti iš dvarininkų palikuonių, normatyvų nėra. O kas pasidalijo Grudzinskių palikuonių turtą Lietuvoje? Gėdos tovariščiai niekada neturėjo, o įžūlumas jų begalinis…

___________________________________

¹ „Wilhelmshaven – Kriegsmarine skapitulowała przed Polakami“, in: PolskieRadio.pl. Prieiga per internetą – <https://www.wykop.pl/link/2533603/wilhelmshaven-kriegsmarine-kapituluje-przed-polakami/>, [žiūrėta 2018 04 24]; „Explore Division, Wwii, and more!“, in: Pinterest. Prieiga per internetą – <https://www.pinterest.co.uk/pin/810718370390613772/>, [žiūrėta 2018 04 24].

²  Vaclovo Šumkovskio sesuo – aut. pastaba.

³  Krynska – aut. pastaba.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 4 (846), 2018 m. balandžio 28 d., p. 6.

The post Generolas Antonijus Grudzinskis appeared first on Voruta.

Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė Venesueloje, apie 1950 m.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Eugenija Julita MODZELIAUSKAITĖ–KONDRATIENĖ–VENCKUVIENĖ

(1922–2016)

Literatūra:

The post Brėdiškių dvaro paveldėtojos likimas appeared first on Voruta.

Dabartinis Rokiškio herbas

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Rokiškio herbas

1993 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 122 buvo patvirtintas Rokiškio miesto herbas. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. 1993 m. herbo pirmajame raudonajame lauke pavaizduota sidabrinė trišakė žvakidė  – tai Rokiškio dvaro savininkų kunigaikščių Krošinskių herbas, antrajame auksiniame lauke juodas žingsniuojantis jautis – tai grafų Tyzenhauzų herbas, trečiajame mėlynajame lauke – sidabriniai vargonai, rodantys senas Rokiškio muzikines tradicijas, trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine heraldine lelija viršuje ketvirtajame raudonajame lauke – tai paskutiniųjų Rokiškio dvaro savininkų, apleidusių jį ne savo valia, grafų Pšezdzieckių herbas.

Heraldikoje šiandien žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai, deja, Rokiškio herbe pavaizduotas paskutinysis herbas, tai yra vėlyvesnis. Kadangi Rokiškio miestas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais herbo neturėjo, sovietmečiu jam sukurti buvo padaryta įdomi sintezė, kurios tikslas  – kvailinti Lietuvos gyventojus. Heraldikas Edmundas Rimša teigė, kad neišmanėliams neužkliuvo į sovietmečio herbą sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė Rokiškio dvaras, herbai – Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija). Ketvirtame lauke rastas kompromisas – kalvio priekalas (iš Rokiškio kilusio, sadizmu pasižymėjusio „revoliucionieriaus“, aprašyto A. Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“, simbolis). Sovietmečiu tai tiko. „Vėliau kalvio priekalą pakeitėme vargonais, nes Rokiškis nuo XIX a. garsėja muzikos mokykla, vargonininkyste. Dauguma žymiausių prieškario kompozitorių vargonininkų yra iš Rokiškio muzikos mokyklos“, – yra tvirtinęs istorikas Edmundas Rimša1.

Sovietinių laikų Rokiškio miesto herbas su Kalvio Ignoto (A. Vilimo) priekalu

Alfonsas Vilimas – kalvio Ignoto
prototipas

Koks Alfonsas Vilimas buvo „revoliucionierius“ ir ką „nuveikė“, rokiškėnai ir šiandien gerai nežino. Legendą paskleidė ir toliau kalvį Ignotą laiko kovotoju už demokratiją, žalodami rokiškėnų protus. Rokiškio rajono gyventojų kairiajai orientacijai aiškinama, kad tai kalvio Ignoto žemė, bet iki šiol niekas nenurodė, kas buvo kalvio prototipas ir kuo jis garsėjo.
Kalvio prototipas buvo Alfonsas Vilimas2, pagarsėjęs savo sadizmu, lietuvių kaulų traiškymu3 ir nekaltų asmenų žudynėmis. Nors priekalo naujame herbe ir neliko, tačiau jo garsas girdimas ir šiandien, tik niekas nenori prisiminti kalvio baisiųjų darbų.
Prieš keletą metų sunkiai buvo likviduotas sovietų okupaciją simbolizavęs Jakovo Smuškevičiaus paminklas, bet jo vardo aikštė gyvuoja iki šiol.

Kunigaikščių Krošinskių herbai

Yra žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai. Vienas iš jų – žvakidė – tapo Rokiškio herbo sudėtine dalimi. Kad tokį herbą naudojo kunigaikščiai Krošinskiai, patvirtina ir archeologinių tyrimų metu 2014–2016  m. senojoje kunigaikščių Krošinskių dvarvietėje rastas XVII a. vidurio koklis, su sudėtiniu kunigaikščių Krošinskių herbu, kurio kairiajame lauke yra žvakidės herbas4.  Tačiau Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra 1530 m. dokumentas (raštas apie namo Vilniuje pardavimą – Vilnius, 1530 03 22) su kunigaikščių Krošinskių antspaudu5. Minimame antspaude vaizduojamas skydas, jame pavaizduota rusiška П raidė, ant kurios yra kryžius, o ant kryžiaus užrašyta W raidė. Šis herbas yra senesnis, su juo kunigaikščiai Krošinskiai atvyko į Rokiškį. Todėl būtų tikslinga pakeisti Rokiškio herbo viršutinįjį kairįjį lauką su senesniu kunigaikščių Krošinskių herbu, žinomu nuo 1499 m.

Ką simbolizuoja W raidė kunigaikščių Krošinskių herbe?

Ukrainiečių istorikas Olegas Odnoroženko (Олег Однороженко) yra rekonstravęs kunigaikščio Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbą6 pagal minimą 1499 m. antspaudą. Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knygos „Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas“ išnašose, komentaruose, parašytuose Edmundo Rimšos ir Sigito Narbuto, nurodoma, kad istorikas Olegas Odnoroženko „tikriausiai nepastebėjo visos W figūros ir nupiešė tik viduriniąją dalį. Jo darbuose tokių klaidų pasitaiko…“7  W raidės dalis buvo nukirpta ir todėl herbas rekonstruotas. Atkreiptinas dėmesys, kad kunigaikščio Ivano Krošinskio 1546 m. antspaudas, herbas su W raide, saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, o Timofejaus 1533 m. antspaudas – Lenkijoje8. Nėra abejonių, kad senajame kunigaikščių Krošinskių herbe yra W raidė. Dėl kunigaikščių Krošinskių kilmės yra kilęs nepagrįstas ginčas. Kunigaikščiai Krošinskiai, anot A. Kojalavičiaus-Vijūko, save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) Kęstučio. Lenkų istorikai išvedžiojimo būdu bando juos kildinti iš Ldk Algirdo. Kunigaikščiai Krošinskiai buvo stačiatikių tikėjimo, XV a. gyveno ir valdė žemes ties Viazma, nė karto nesusigundė siūlymais tarnauti Maskvos kunigaikščiui ir visos jų kartos liko ištikimos Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Kirilicoje nėra W raidės. XV  a. galingiausias valdovas buvo Vytautas, su juo kunigaikščius Krošinskius siejo artimi giminystės ryšiai, todėl akivaizdu, kad W raidė nurodė tą ryšį. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje kunigaikščiai Krošinskiai, įkurdinti šalia Maskvos kunigaikštystės, buvo Vytauto dukters Sofijos, ištekėjusios už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, saugumo garantas. Todėl W raidė be abejonių nurodo kilmę iš Ldk Kęstučio ir giminystę su Vytautu.

Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbas, 1499 m.

Kodėl buvo pakeistas kunigaikščių
Krošinskių herbas?

Kunigaikščių Krošinskių herbas su W raide išaustas XVI a. paskutinio ketvirčio kilime, priklausiusiame Lietuvos iždininkui Dmitrijui Chaleckiui (mirė 1598 m.). Kilimo centre yra jo senelės Krošinskytės herbas su W raide9.  Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo heraldikos institutų kaip Vakarų Europoje, kurie griežtai reglamentuotų herbų naudojimą. Pagal vakarietiškas tradicijas herbą paveldėdavo vyriausias sūnus, kiti sūnūs turėdavo pakeisti kokią nors herbo detalę. Lietuvoje tokios tradicijos nebuvo. Kunigaikščių Krošinskių herbo pakeitimas, W raidės panaikinimas buvo politiškai motyvuotas. Po Liublino unijos, tai yra po 1569  m. Lietuvos savarankiškumo panaikinimo, simboliai nebuvo pageidautini, todėl W raidė transformavosi į trišakį.
1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko protėvių kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės herbas – Vytis  – išliko nepakitęs per amžius, liudijantis kilmę iš Ldk Kęstučio10.
Nepriklausomos Lietuvos Rokiškio miesto herbe būtų gera matyti politiškai nemotyvuotą, tikrąjį, senąjį kunigaikščių Krošinskių herbą su W raide.

Krošinskių herbas, 1530 m. Šaltinis – LNM, R 2794

______________________________________________
1 Mičiulienė J., „Heraldika: nuo būtinybės iki snobizmo“. Prieiga per internetą – <http://lzinios.lt/lzinios/istorija/heraldika-nuo-butinybes-iki-snobizmo/116769>.
2 Vaitiekus S., Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, Vilnius, 2017, p. 105, 139, 157, 159–163.
3 Gritėna P., „Lietuvos žvalgybos istorija: kaip buvo atkeršyta lietuvių kaulus traiškiusiam „kalviui Ignotui“. Prieiga per internetą  – <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/lietuvos-zvalgybos-istorija-kaip-buvo-atkersyta-lietuviu-kaulus-traiskiusiam-kalviui-ignotui-582-795696>.
4 Kujelis G., „Senoji Rokiškio dvarvietė“, in: Prie Nemunėlio, 2016, Nr. 2 (37), p. 49–57.
5 LNM, R 2794.
6 Однороженко О. А., Руські королівські, господарські та князівські печатки ХІІІ–XVI ст., Харків: Просвіта, 2009, 303 с., iл. 603.
7 Kojalavičius-Vijūkas A., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas, Vilnius, 2015, p. 358.
8 Ibid., p. 358.
9 Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sud. Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, Vilnius, 2009, p. 106.
10 Jencius-Butautas V., 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, p. 359.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 6 (836), 2017 m. birželio 17 d., p. 5.

The post Kuris kunigaikščių Krošinskių herbas turėjo būti Rokiškio miesto herbe? appeared first on Voruta.

Žurnalo „Voruta“ antrojo numerio viršelis. Viršelyje – Trakų Salos pilis vasarą (Jūratės Buivienės nuotr.)

Įpusėjus birželiui skaitytojai varto antrąjį „Vorutos“ žurnalo numerį. Trisdešimt metų nuo 1989 m. spalio 24 d. leistas Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ virto devyniasdešimt šešių puslapių žurnalu, kuris skaitytojus džiugins kartą per tris mėnesius, keturis kartus per metus. Žemiau pateikiame redaktorės Irmos Stadalnykaitės įžanginį žodį skaitytojams.

Mieli skaitytojai!

2020-ieji Lietuvai ypatingi – minime valstybingumo atkūrimo 30-metį, 30-ąjį išsvajotos ir taip lauktos Laisvės gimtadienį. Kaip rašo Kovo 11-osios akto signatarė anykštėnė Irena Andrukaitienė, „Jau trisdešimt metų prabėgo nuo tų Atgimimo dienų, nuo tų su niekuo nepalyginamų akimirkų, kurios pakėlė Lietuvą galutiniam žygiui už laisvę.“ Atminkime šio žygio svarbą ne tik Kovo 11-ąją, širdyse įžiebtą liepsną nešiokimės kasdien, spinduliais vainikuokime nuveiktus darbus ir dar tik bręstančias idėjas. Daugiau svarbių valstybingumui datų ir niuansų atveria Vytauto Alberto Gocento pamąstymas „Glaustis prie Motinos Lietuvos, arba vasario promemorijos. 2020 metai“.

Iš dabarties keliaudami vis gilyn į praeitį, pasiekiame valstybingumo raidai svarbiausius laikmečius. Per juos drąsiai veda istorikas, archyvininkas Algirdas Grigaravičius, nagrinėdamas įvairius lietuvių tautinio judėjimo Vilniuje aspektus ir atkreipdamas dėmesį į Lietuvos kilmingųjų indėlį. Mat, Vasario 16-osios aktą pasirašė trys Lietuvos bajorai – Donatas Malinauskas, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius. Verta pamąstyti, kokia paslaptis vedė net vos prakalbančiuosius lietuviškai dėti savo parašus po Vasario 16-osios aktu ar jungtis prie „Dvylikos Vilniaus apaštalų“. Neįtikėtinai stipri tautinė savimonė, nepalaužiama aistra, atkaklus tikėjimas rytojumi? Apie Lietuvos valstybingumo užuomazgas XVIII a. prabyla ir doc. dr. Eligijus Raila, atsakydamas, kodėl gi 1791 m. ATR Konstitucijoje dingo Lietuvos vardas.

Tęsiant valstybingumo temą vėl prireikia sugrįžti į dabartį. Su valstybine kalba ir geopolitika susijusias aktualijas pristato habil. dr. Kazimieras Garšva straipsnyje „Vilniaus apskrities kalbų interpretacijos“, taip pat Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys, docentas dr. Gediminas Kazėnas nuolatiniame žurnalo priede, leidinyje Lietuvos mokykloms „Tėviškės aušra“. Nuoširdžiai dėkojame Tautos fondui (JAV), remiančiam „Tėviškės aušros“ leidybą – ne tik mums, bet ir lietuviams JAV labai rūpi, kaip sekasi Rytų Lietuvos ir Lietuvos etninių žemių lietuviškoms mokykloms.

Dažnas, keliaudamas po istoriją, tikisi aptikti vien tik pasididžiavimo vertus momentus, tačiau neišvengiamai susiduria ir su skriaudomis, įvairiomis skausmingomis situacijomis. Štai ir buvęs didingas, o dabar tebenykstantis mūsų kultūros paveldas… Nors rašome apie Mažąją Lietuvą, kurioje ši problema bene opiausia, skaudu, bet visoje šalyje rastume apleistų, merdinčių kadais kultūros šviesą spinduliavusių objektų. O ar įmanoma auginti kultūrą, kai nebelieka atminties?.. Pasakojimą apie Mažosios Lietuvos šventovės – Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios – istoriją tęsia dr. Martynas Purvinas. Be abejonės, atstačius šią po Antrojo pasaulinio karo sugriautą bažnyčią, būtų grąžinta skola ne tik Klaipėdai, bet ir visos Lietuvos liuteronams. Apie pamažu atgyjančius Mažosios Lietuvos dvarus rašo Juozas Vercinkevičius, pristatydamas tebevykdomą tarptautinį projektą „Pietų Baltijos dvarai“. Kaip yra teigę „Lietuvos dvarų sodybų atlaso“ II tomo (2014) sudarytojai, vien Pagėgių savivaldybėje buvo 128 dvarai ar palivarkų sodybos, o po 1940 m. prasidėjęs spartus jų nykimas tebesitęsia ir dabar, mat, kaip tik ši nekilnojamųjų kultūros vertybių grupė yra labiausiai apleista.

Holokaustas Lietuvoje – amžina, negyjanti žaizda, tema, kurią ir toliau svarbu plėtoti, kad būtų atskleisti istorijoje pradingę aspektai, vardai. Šios temos ėmęsis gydytojas Viktoras Jencius-Butautas pristato pasakojimą apie Vilkaviškio gydytojo Bero Šapiro likimą ir tai, kaip Viktoro Stommos šeima išgelbėjo jo sūnų.

Dr. Arūnas Bubnys, ir toliau benarstydamas Antrojo pasaulinio karo temą, supažindina su po mirties Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi apdovanotu Juozu Rudoku, o Jovita Lesienė pradeda Lietuvos okupacijų istorijos temą. Ji – pasiryžusi aprašyti kryžiaus pastatymo iniciatyvą, tačiau atskleidžia ir mįslingas sovietų laikais persekioto kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes.

Kaip ir pirmame numeryje, gvildename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tematiką, čia savo atliktus tyrinėjimus skaitytojams pristato dr. Irma Randakevičienė ir pradeda straipsnių apie Jiezno istoriją ciklą – šįkart „XVIII a. Jieznas bažnytiniuose metrikuose“. Jau seniai Gardino istoriją tyrinėjanti istorinių romanų autorė dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė taip pat pateikia pluoštą įdomybių ir pakviečia į kelionę po Gardino skanseną – Naująjį Pasaulį.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija visuomet buvo svarbi „Vorutos“ laikraščio tema, tokia ji bus ir žurnale. Šįkart su Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje dirbusiais dvasininkais ir patarnautojais supažindina Varnių bei Bažnyčios istorijos tyrinėtoja Alma Būdvytienė. Neturime Lietuvos Bažnyčios enciklopedijos, todėl šios surinktos žinios yra labai reikalingos.

Kartu su promemorijų autoriais dar kartą nusilenkiame prieš į Amžinybę iškeliavusius Gražiną Landsbergienę, Juozą Nekrošių, Vaclovą Bagdonavičių ir Bronių Saplį.

Malonaus skaitymo!

Irma STADALNYKAITĖ, redaktorė

Prenumeratorius Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“  antrasis numeris pasieks artimiausiu metu. Taip pat žurnalą galima įsigyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, daugiau informacijos apie prekybos vietas čia: https://www.pressexpress.lt/spauda/500-voruta.html.

Žurnalo pardavimo vietos

Vilniuje:

LS KIOSKAS, Geležinkelio g. 16, Vilnius,

LS KIOSKAS, J. Lelevelio g. 2, Vilnius,

MAXIMA, Ozo g. 25, Vilnius,

MAXIMA, Ukmergės g. 282, Vilnius,

NARVESEN, Gedimino pr.19 prie Vienuolio g., Vilnius,

NARVESEN, Gynėjų g. 1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g. 24 D-1, Vilnius,

NARVESEN, Sodų g.22, Vilnius;

Kaune:

MAXIMA, Savanorių pr. 255, Kaunas,

NARVESEN, Vytauto pr. 24, Kaunas;

Klaipėdoje:

MAXIMA, Taikos pr. 61, Klaipėda,

NARVESEN, Taikos pr. 101, Klaipėda;

Panevėžyje:

NARVESEN, Savanorių a. 5, Panevėžys.

Lietuvos paštuose priimama žurnalo „Voruta“ prenumerata 2020 metams

Prenumeratos kaina (indeksas 0135)

1 ketvirčiui 3,00 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 6,00 Eur

Prenumeratos kaina pensininkams,

neįgaliesiems, moksleiviams, studentams,

mokytojams (indeksas 0136)

1 ketvirčiui 2,40 Eur

2 ketvirčiams (pusei metų) 4,80 Eur

Prenumerata nebepriimama likus mažiau nei mėnesiui iki žurnalo išleidimo datos. Gyventojų ir organizacijų užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir kai kuriose kaimo vietovėse pirmadienius. Periodinių leidinių prenumeratą galima užsisakyti ir internetu – tinklalapyje https://www.prenumeruok.lt/.

„Vorutos“ informacija

The post Išleistas antrasis Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ numeris appeared first on Voruta.

1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas. lt.wikipedia.org

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

Šiandien kaip niekada aktualūs prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Maža ko tėra verta ta tauta arba ta šalis, kuri mano, kad vis tiek neįstengs prieš stipresnį, neatsilaikys prieš galingesnį. Tokia tauta – tai vergiško pobūdžio tauta, ir ji anksčiau ar vėliau turės išnykti ne tik iš valstybių, bet ir iš gyvųjų skaičiaus“.

Carų valdžioje

Nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvoje buvo pradėta kova su katalikybe. 1795 m. vyskupų rūmuose, statytuose Vilniaus vyskupo Andriaus 1387 m. Jogailos dovanotame žemės sklype, įsikuria generalgubernatorius išmetęs tikruosius šeimininkus.

Caro valdžia vykdė rusinimo politiką. Vilniuje pavertė cerkvėmis ir pritaikė kitoms okupantų reikmėms šias bažnyčias ir vienuolynus: Švč. Trejybės (1821 m.), Trinapolio Švč. Trejybės (1849 m.), augustinų Šv. Marijos Ramintojos (1852 m.). Trinitorių arba Viešpaties Jėzaus bažnyčia 1864 m. paverčiama į Mykolo Arkangelo cerkvę, vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 1865 m. perdirbta į Marijos Magdalietės cerkvę. Kareivinėmis buvo paversti jėzuitų, bernardinų ir trinitorių vienuolynai. Šv. Ignoto bažnyčia po 1869 m. virsta karininkų klubu, bazilijonų vienuolynas –  kalėjimu, pranciškonų bažnyčia bei vienuolynas pritaikyti archyvui, karmeličių vienuolynas (prie Šv. Teresės bažnyčios) – valstybinei mergaičių gimnazijai, misionierių vienuolynas – kilmingųjų merginų institutui, o Šv. Kazimiero bažnyčia 1864 – 1868 m. perdirbama į reprezentacinį Šv. Nikolajaus soborą.

Kelias į nepriklausomybę buvo ilgas ir pareikalavęs daug aukų. Kai 1794, 1830 ir 1863 m. sukilimai neatnešė laukiamos laisvės Lietuvoje įsigalėjo rezignacijos nuotaikos. Buvo uždrausta ne tik lietuviška spauda, bet ir lietuviškai kalbėti viešose vietose. Dalis visuomenės net minties atsisakė dėl valstybingumo atgavimo. Tokį Vilnių ir išvydo, besimokydamas realinėje mokykloje, būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.

Realinė mokykla

1885 – 1886 m.  D. Malinauskas buvo Vilniaus realinės mokyklos IV (1) klasės mokinys. Iš viso klasėje buvo 42 mokiniai. Mokydamasis realinėje mokykloje gyveno su mama Tilto gatvėje bei Totorių gatvėje Žagelio name. Vilniaus realinės mokyklos moksleivių daugumą sudarė dvarininkų vaikai ir tik vienas kitas miestietis. Mokykloje mokėsi apie 446 mokinius. Tikybiškai mokykla –  mišri. Pravoslavų buvo 166, katalikų – 27, liuteronų – 20, mahometonų – 20 ir judėjų – 38. Privaloma vokiečių kalba, mokiniai galėjo papildomai išmokti ir prancūzų kalbos, ji – dėstoma nuo trečios klasės. Vaikai buvo baudžiami, o už mokytojų įžeidimą šalinami iš mokyklos. Čia griežtai draudė tarpusavyje kalbėtis lenkiškai. Rūkymas taip pat buvo draudžiamas. Kalbėti apie lietuvių kalbą realinėjė mokykloje netenka.

Ilgas kelias į laisvę

Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio proga D. Malinauskas rašė: „Lietuvos Taryba išdrįso paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe ne be pagrindo. Jos buvo įsitikinta, kad Lietuvos visuomenės mintis apie savarankumą yra pribrendusi ir jau senai populiari. Noriu priminti, kad dar šio amžiaus pradžioj jau buvo iškeltas Lietuvos savarankumo klausimas, nors, tiesa, tik galimomis tada politinėmis sąlygomis. Tai įvyko Vilniuje, 1905 metais, kai išgirdome, kad lenkai reikalauja savarankumo grąžinimo Lenkijai.

Žinodami, kad lenkai ir Lietuvą laiko Lenkijos provincija, sumanėme iškelti ir Lietuvos savarankumo klausimą. Iniciatyvą pasiėmėme keturi tų metų Vilniaus  lietuvių veikėjai – J. Basanavičius, ką tik grįžęs iš Bulgarijos, P. Vileišis, M. Dovoina – Silvestravičius ir aš. Įteikėme Rusijos vyriausybei memorandumą dėl autonominės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įkūrimo Suomijos pavyzdžiu. Buvome rimtai susirūpinę dėl to žygio ir labai nudžiugome sužinoję, kad Rusijos premjeras Vitte liepė mūsų memorandumą atspausdinti Rusijos „Vyriausybės Žiniose”. Lenkai ėmė savo spaudoje šaipytis, kad, girdi, keturi „litvinai” geidžia autonomijos.

Norėdami įrodyti, kad ne tik keturiese esame, nusistatėme sušaukti platų suvažiavimą iš visos Lietuvos. Susirinko į 2000 atstovų ir suvažiavimas virto Didžiuoju Lietuvos Seimu. Kaip žinoma, Seimas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama Lietuvai plačios autonomijos. Tuo būdu ir „keturių vyrų” žygis buvo pateisintas ir mintis apie savarankumą paplito Lietuvos liaudy. Kai teko šaukti 1917 m. konferenciją Vilniuj, ta mintis jau buvo pribrendusi ir mes, Tarybos nariai, gavome jau nebe patarimą, bet griežtą konferencijos įsakymą neatvangiai stovėti už nepriklausomą Lietuvą. Priimdami vasario 16 d. aktą įsakymą išpildėme, o dešimtis metų nepriklausomo gyvenimo rodo, kad nepriklausomybė turi gilų pagrindą mūsų tautoje”.

Po šiomis mintimis, išspausdintomis 1928 m. Lietuvos Šaulių Sąjungos leidinyje, yra D. Malinausko parašas. Galbūt, susiradęs cituojamą leidinį, prof. R. Lopata pagaliau įsitikins šio parašo autentiškumu ir nustos propaguoti akto nepasirašymo versijos bei šios idėjos naujosios variacijos – pavėlavimo pasirašyti. Kelias iki akto pasirašymo buvo ilgas, todėl verta jį prisiminti.

12 Vilniaus apaštalų

D. Malinauskas, po studijų Čekijoje, 1895 m. vėl įsikuria Vilniuje norėdamas žadinti tautinę lietuvių sąmonę. Tiesa, Vilnius nuo to laiko, kai jis mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, šiek tiek pasikeitė; atsirado keli nauji administraciniai pastatai, prasidėjo teismo rūmų statyba (dabar Gedimino pr. 40), tačiau Georgijaus prospekto puošmena išliko, dar 1886 m. pastatytas Sniadeckio namas (dabar Gedimino pr. 6) primenantis florentietiško renesansinio stiliaus rūmus. Šiame name veikė Rusijos valstybinio  bajorų žemės ūkio banko ir valstiečių žemės banko skyriai. Bankas buvo patogi vieta užmegzti naujoms pažintims bei tautinių idėjų propagavimui. Iki šiol niekas ant Sniadeckio namo nepakabino atminimo lentos pirmajai slaptai lietuviškai organizacijai Lietuvoje ir neįamžino pirmųjų jos 12 narių atminimo. „12 apaštalų“ organizacija buvo įkurta A. Domaševičiaus bute Sniadeckio name 1895 m. Ant namo nėra ir atminimo lentos, primenančios pirmąjį Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimą (LSDP), kuris įvyko taip pat A. Domaševičiaus bute.

Tiesa, Sniadeckio pastatas sovietmečiu buvo visiškai rekonstruotas. 1969 m. pagal architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektą namas surekonstruotas ir vargu, ar dabar beįmanoma surasti tą A. Domaševičiaus butą, kuriame buvo įsteigta „12 apaštalų“ organizacija. Sovietai nemėgo taip vadinamųjų buržuazinių veikėjų, nemėgo Lietuvos socialdemokratų ir todėl be sąžinės graužaties naikino jų atminimą. Sovietmetyje nepabūgęs dvarininko garbinimo aureolės ir iš to kylančių pasekmių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas rašė: „Nenuostabu tad, kad ir moderniojo, nuo „Aušros“ laikų į liaudį atremto lietuviškojo patriotizmo kūrybingiausius, veikliausius žmones traukte traukė Vilnius. Čia jie spiečiasi, ne tiek pragyvenimo šaltinių masinami, kiek kultūrinio, visuomeninio, literatūrinio darbo galimybių viliojami. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje jau veikia A. Moravskis, d-ras A. Domaševičius, Povilas Matulionis, D. Malinauskas.“

Rašytoja  Gabrielė Petkevičaitė – Bitė teigia, kad „jau 1894 m. pradeda rastis lietuvių inteligentų Vilniuje. Tais metais pradeda bręsti pradžia vienos lenkiškai  – lietuviškos organizacijos, kuri laikui bėgant, virsta galinga partija ir padarė didelę žymę Lietuvos gyvenime. Bet dar 1897 m. užtinka Vilniuje vos keletą liet. inteligentų  begyvenančių. Jei neklystame, tuomet yra buvę tik dr. Domaševičius, Donatas Malinauskas, girininkas P. Matulionis, Nonevičia ir Bortkevičiai, kurie čia jautėsi kaip ir ant kokios nublokštos salos kitataučių jūroje.“

Istorikas  Sigitas Jegelevičius teigia, kad D. Malinauskas „1895 m. subūrė slaptą organizaciją „12 Vilniaus apaštalų“, kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose“.  Taip pat teigia ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės B. Kulnytė ir M. Matulytė. Parengtoje knygoje „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917-1922 m.“ D. Malinauską jos įvardija, kaip „„12 apaštalų“ draugijos steigėją 1895 metais“  . Reziumuoti galime Jono Vileišio žodžiais, išsakytais 1907 m. „Vilniaus žiniose“: „Kas iš Vilniaus lietuvių nepažįsta Donato Malinausko? Su šiuo vardu jungiasi galima sakyti visa pradžia lietuvių judėjimo mūsų sostapilyje“ . Pirmuosius dvylika apaštalų, kurie 1895 m. susirinko Sniadeckio name sunku išvardinti, tačiau dešimties žmonių dalyvavimas pirmajame posėdyje nekelia abejonių:

1. Kunigas Juozas Ambraziejus (1855 – 1915)
2. Inžinierius Jonas Bortkevičius (1871 – 1909)
3. Gydytojas Andrius Domaševičius (1865 – 1935)
4. Dvarininkas Donatas Malinauskas (1869 – 1942)
5. Miškininkas Povilas Matulionis (1860 – 1932)
6. Veterinarijos gydytojas Elijas Nonevičius (1863 – 1931)
7. Kazimieras Landsbergis
8. Bankininkas Boleslovas Stankevičius
9. Gydytojas Zigmantas Federavičius
10. Vaistininkas Antanas Anusevičius (1830 – 1903)
Prie jų būtų galima priskirti Donatą Šiupšinską ir Joną Jasmantą. Kiti asmenys prie dvyliktuko prisijungė vėliau, tarp jų ir minėtinas V. Urbonavičius.

Mintys apie nepriklausomybės išsikovojimą

Šiandien kalbant apie nepriklausomybės atkūrimą tapo mada remtis sovietmečio rašliava, kuri buvo budriai sekama KGB, glavlito ir kitų sovietinių struktūrų. Tikrai keisti buvo laikai: P. Klimas 1965 m. gauna užsakymą iš Vagos“ ir net 400 rb. honorarą už prisiminimus, o J. Laucė, nunešęs romano rankraštį į leidyklą, 1972 m. gauna du metus kalėjimo. Kad ir kaip negatyviai žiūrėtume į Justą Paleckį, tačiau 1928 m. jis buvo dar tik žurnalistas ir todėl jo straipsnis „Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis (Nepriklausomybės atstatymo darbas Vilniuje )“ nėra sovietinio glavlito kūrinys ir todėl jame nerastume sovietizmo nesąmonių. D. Malinauskas čia tik aktyvus veikėjas. Tiesa, sovietmečio rašliavoje jis pavadintas senberniu. Matyt, prisiskaitęs tokios rašliavos, R. Lopata linkęs akcentuoti signataro „tingumą“, anot jo, būdingą dvarininkijai.

Tegul skaitytojas atleidžia už ištisinį J. Paleckio straipsnio citavimą, tačiau tai yra svarbu ne tik tam, kad suvoktume vasario 16-osios dienos svarbą, bet ir siekiama perprasti glavlito ir kitų sovietinių struktūrų įtaką ateities kartų pasaulėžiūrai. J. Paleckis rašė: „Pradžioje buvo žodis… Su pirmaisiais Didžiojo karo šūviais 1914 metais konkrečiai iškilo Lietuvos laisvės viltis. Gimė ji pirmiausia tautos vaduose, kurių susirūpinimo tautos likimu gresiančios karo baisenybės nenuslėgė. Pirmomis karo dienomis Rusijos vyriausiojo karo vado Nikolai Nikolajevičio išleistasis atsišaukimas į lenkų tautą davė pagrindą toms viltims, bet kartu sukėlė abejonių ir iškėlė reikalą aktingai susirūpinti savo krašto politiniu likimu. Vilniuje, kur buvo atgimusios tautos aktyvumo centras, įžymesnieji lietuvių visuomenės atstovai pradėjo rinktis ir svarstyti padėjimą. Rusai žadėjo lenkams jų svajonių įgyvendinimą, o tarp lenkų svajonių buvo ir lietuviai įterpti. Reikėjo gintis nuo tos pavojingos svajonės. Aktingų lietuvių būrelis nutarė pasiųsti deklaraciją Rusijos vyriausybei dėl lietuvių teisių turėti savo svajones skyrium nuo lenkų ir nebūti vieno likimo surištiems. Deklaraciją sustatė St. Šilingas ir D. Malinauskas, o lietuvių atstovas Dūmoje M. Yčas ją įteikė Nikolai Nikolajevičiui, ministrui pirmininkui Goremykinui ir Valstybės Dūmos pirmininkui Rodzianko. Tai buvo pirmas karo pradžioj lietuvių aktingas žygis savo likimui ginti.

Taip pat pirmomis karo dienomis ir Rusijos Valstybės Dūmoj buvo tartas žodis dėl Lietuvos likimo. Tai buvo M. Yčo pareiškimas, kad lietuviai mato tarp karo uždavinių ir Mažosios Lietuvos susijungimą su Didžiąja Lietuva ir autonomiškos tvarkos įkūrimą Lietuvoje.
Vilniuj įsikūrė slaptas lietuvių centras tautos reikalams ginti. Tas centras kreipėsi plačiu laišku į Amerikos lietuvius, kur iškelta mintis kovoti dėl apsisprendimo teisės Lietuvai ir Amerikos lietuviai raginami tą mintį skleisti Amerikoje ir Europoje. Tai buvo paskutinis aktingas žygis prieš didžiuosius karo įvykius, kurie išblaškė lietuvių tautą ir suskaldė jos aktingųjų jėgų veikimą. 1915 metų pavasarį vokiečiai okupavo dalį Lietuvos, o tų pačių metų rudenį visą. Jie paėmė Vilnių.

Gausingos lietuvių organizacijos, išbujojusios tremtinių antplūdžio metu, turėjo užsidaryti. Vilniuj liko tik nedidelis aktingųjų lietuvių inteligentų būrelis. Jie liko ne tiek savais sumetimais, kiek su sąmoningu nusistatymu rūpintis Lietuvos reikalais. Padėjimas buvo nelengvas.
Okupacijos valdžia su nepasitikėjimu žiūrėjo į bet kokį viešojo darbo pasireiškimą. Lietuvių spauda buvo visiškai uždrausta, pasirodė tiktai okupacijos valdžios leidžiamoji „Dabartis“, kuri buvo svetima lietuvių tautos siekimams.

Aktingų žygių reikalas atsirado tuoj miestą užėmus, nes vokiečių kariuomenės vadovybė išleido atsišaukimą į gyventojus, kur pasakyta, kad Vilnius esąs iš rusų jungo išvaduotas „lenkų miestas“, kuris nuolat buvęs „garsios Lenkijos valstybės perlas“. Lietuviams užprotestavus tas visur išlipdytasis atsišaukimas buvo nuplėštas, ir visą laiką greta pastangų lietuvių tautos teisėms ginti prieš vokiečių okupacijos valdžią teko kovoti su lenkų noru būti vieninteliais Vilniaus, net ir visos Lietuvos globėjais.

Visų pažiūrų lietuvių veikėjai išrinko komitetą lietuvių reikalams atstovauti. Svarbiausias uždavinys buvo išnaudoti karo sudarytas sąlygas Lietuvos apsisprendimo teisėms iškovoti. Be paskleistų liaudyje slaptų atsišaukimų, kuriais buvo ta mintis keliama, lietuvių veikėjai įteikė keletą memorandumų vokiečių okupacinei valdžiai. Juose buvo išdėstyta lietuvių tautos praeitis ir tautinio atgimimo judėjimas bei siekimai atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Nemaža raštų tad įteikta dėl tuometinio Lietuvos padėjimo, kuriais prašoma pripažinti lietuvių kalbos teises, leisti draugijoms veikti ir spaudą, o taip pat palengvinti rekvizicijų naštą. Trečioji darbo kryptis buvo – atsispirti lenkams. 1916 m. gegužės mėnesį Vilniaus lietuviai prisidėjo prie „Rusijos prislėgtųjų tautų lygos“ memorandumo Amerikos prezidentui Vilsonui ir gavo leidimą deleguoti savo atstovus į Lozanos „tautų kongresą“.

Bet sunku buvo kalbėti su vokiečių karo valdžia, kuri jautėsi tada visagalė ir suprato tiktai kardų ir patrankų kalbą. Vokiečių karių akyse Lietuvos klausimas buvo išspręstas kardu ir jokio kito sprendimo nereikalavo. Ir ne tik vokiečiams, bet ir okupacijos vargą vargusiai Lietuvos liaudžiai toks įspūdis galėjo susidaryti. Juk kas drįstų prieš galingą vokietį kalbėti ir dar ko nors reikalauti? Maža kas žinojo apie lietuvių veikėjų saujelės rūpestį iškovoti Lietuvai laisvės saulę. O tas patriotų būrelis nerimo ir neleido „galingam vokiečiui“ savo esamo užmiršti. Jis buvo galingas dvasia ir tvirtas savo vieningumu.

Bendras didis tikslas sujungė visus į vieną. Būrelio dvasios vadu buvo tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, o faktinuoju vadu A. Smetona. Būrelį sudarė įvairių pažiūrų atstovai – ten buvo ir krikščionis A. Stulginskis, ir liaudininkas J. Vileišis, ir socialdemokratas St. Kairys, ir nepartiniai, pav., A. Žmuidzinavičius, D. Malinauskas, dr. J. Šaulys ir kiti.

Naujas sąlygas sudarė įvykęs 1916 m. lapkričio 5 d. Lenkijos paskelbimas nepriklausoma valstybe. Lenkai suprato, kad atgijusi jų nepriklausomybė kelia iš numirusių ir Liublino uniją, ir tuoj pradėjo tiesti ranką į Lietuvą.

Ta ranka rado uolią paramą Lietuvoje gyvenančių lenkų. Lenkijos valstybės tarybos atsišaukimai buvo platinami ir Lietuvoje. Negana to, Lietuvos lenkai įteikė vokiečių okupacijos valdžiai memorandumą, kuriuo stengėsi įrodyti, kad Lietuva turi įeiti į Lenkijos valstybę, kaip autonominis vienetas. Lietuviai įteikė protestą prieš lenkų pastangas ir plačiu memorandumu išdėstė, kad Lietuva turi būti visiškai nepriklausoma ir nusikračiusi rusų jungo, ji nenori lenkiškojo. Tuo tarpu Rusijoje įvyko revoliucija ir prasidėjo rusų fronto krikimas. Vis aiškiau darėsi, kad Rusija toliau kariauti negalės. Rusų darbininkų ir kareivių taryba paskelbė taikos „be aneksijų ir kontribucijų“ šūkį.
Pradėję „broliautis“ su vokiečiais rusų kareiviai fronte kalbėjo tiktai apie taiką. Buvo aišku, kad teks pradėti taikos derybos, ir ten iškils okupuotųjų kraštų klausimas.

Žodis tenka jau ir diplomatijai. O čia negana paties užgrobimo fakto. Reikalingas ir kai kuris pagrobtųjų kraštų prijungimo pateisinimas. Tos mintys ir vertė vokiečių okupacijos valdžią susirūpinti sudaryti atstovaujamus organus. Labai lengvai sekėsi vokiečiams sudaryti Kuržemio krašto tarybą (Landesrat) iš vokiečių baronų ir vieno kito baronams ištikimo valsčiaus viršaičio kaip „latvių tautos atstovo“. Kitaip buvo Lietuvoje. Vokiečiai kreipėsi į vyskupą Karevičių, paskui į dr. J. Basanavičių ir A. Smetoną siūlydami nurodyti kandidatus į tarybą. Bet tie asmenys nesutiko su tokiu paprastu tarybos sudarymo būdu.

Jie negalėjo pritarti, kad susidarytų tokia taryba, kuri virstų paprastu įrankiu vokiečių planams vykdyti. Dėl to, negana buvo gauti vokiečių pasitikėjimą, kuris galėtų pakirsti ištikimybę pačiame krašte. Lietuviai prašė leisti padaryti rinkimus ir duoti progą susisiekti su Rusijos ir Šveicarijos lietuviais. Po ilgų derybų okupacijos valdžia leido sukviesti organizacinį komitetą, bet apie rinkimus ir susižinojimą su užsienio lietuviais iki atstovaujamojo organo sudarymo negalėjo būti nė kalbos.

Organizacinio komiteto posėdžiai įvyko Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. Dalyvavo 21 asmuo – 17 iš provincijos ir 4 vilniečiai. Komitetas priėmė keletą nutarimų politikos klausimu ir nutarė, kad reikalinga sudaryti Tautos Tarybą, kuriai išrinkti šauktina konferencija. Į ją kviestini „dori, sąmoningi, tvirto nusistatymo ir inteligentiški lietuviai visų luomų ir politinių nusistatymų, ne jaunesni 25 metų amžiaus“.

Tuo nutarimu remiantis sušauktoji Lietuvių Konferencija Vilniuje įvyko 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Iš 264 kviestųjų dalyvavo 214 atstovų. Konferencijoje aptarti Lietuvos likimo klausimai ir rezoliucijoje dėl Lietuvos politikos aiškiai pareikšta, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta valstybė etnografinėse ribose, paliekant valstybės pagrindų ir santykių su kaimynais nustatymą demokratišku būdu sušauktam Vilniuje Lietuvos Seimui. Ir santykiuose su Vokietija konferencija parodė ne vergišką nusilenkimą vokiečių norams, kaip tai darė Kuržemio, o vėliau ir Baltijos (Lyvžemio – Estliandijos) konferencijos ir landesratai, bet žadėjo įeiti į artimesnius santykius tik ta sąlyga, jei Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę dar prieš taikos derybas ir jose gins Lietuvos reikalus.

Svarbiausias konferencijos uždavinys buvo išrinkti Lietuvos Tarybą 20 asmenų su kooptacijos teise ir rezervavimu nuo penkių iki šešių vietų tautinėms mažumoms. Į tarybą išrinkti: dr. Jonas Basanavičius iš Vilniaus, gimnazijos mokytojas Kazys Bizauskas iš Panevėžio, gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška iš Vilniaus, gimnazijos direktorius Pranas Dovydaitis, Saliamonas Banaitis iš Kauno, inž. Steponas Kairys iš Vilniaus, Petras Klimas iš Vilniaus, agronomas D. Malinauskas iš Vilniaus, dekanas Vladas Mironas iš Daugų, dvarininkas Stasys Narutavičius iš Brevikių, kun. Alfonsas Petrulis iš Pivašiūnų, redaktorius dr. Jurgis Šaulys, kun. prof. Kazys Šaulys, Jokūbas Šernas iš Anykščių, Antanas Smetona iš Vilniaus, dvarininkas Jonas Smilgevičius iš Užvenčio, kun. Justinas Staugaitis iš Panemunės, agronomas Aleksandras Stulginskis iš Vilniaus, bankininkas Jonas Vailokaitis iš Pilviškių, advokatas Jonas Vileišis iš Vilniaus.

Kaip matome, tarybą sudarė žmonės, plačiai žinomi lietuvių politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Nenuostabu, kad tarybos bendradarbiavimas su vokiečių okupacine valdžia nebuvo lengvas. Taryba savo veikimui turėjo maža laisvės.
Okupantai su nepasitikėjimu žiūrėjo į ją ir posėdžiuose dalyvaudavo vokiečių okupacijos valdžios atstovai, kurių žodis daugiau reiškė negu visi tarybos nutarimai. Vokiečių akyse taryba buvo tiktai patariamasis organas prie vokiečių okupacinės valdžios, o taryba stengėsi veikti kaip tikra krašto atstovybė ir kiek galėdama, nors raštu, gynė jo reikalus. Tačiau dėl okupacinės valdžios užsispyrimo nedaug galėjo ji padaryti Lietuvos gyventojų sunkiam padėjimui palengvinti. Vos kai kuriuos palengvinimus dėl rekvizicijų, priverstinų darbų, miško naikinimo ir kt. jai pasisekė pravesti. Beje, pažymėtina, kad vienas svarbių žygių tuo momentu buvo pirmo karo metu tikrai lietuviško dienraščio „Lietuvos Aido“ išleidimas.

Svarbiausias tarybos darbas buvo politinis. Vokiečiams rūpėjo greičiausiai išgauti nutarimas dėl Lietuvos sujungimo su Vokietija. Kaip matėme, lietuvių konferencija tą klausimą palietė taip atsargiai, kad vokiečiai negalėjo būti patenkinti.

Laisvas apsisprendimas, nepriklausomybė, demokratiški pagrindai, seimas – keisti atrodė galybe apakusiems vokiečiams reikalavimai, kuriuos kėlė prislėgta, bejėgė, jų nuomone, tauta. Tačiau ir taryba kiekviena proga kartojo tuos pačius reikalavimus. Vokiečiams reikėjo savo užgrobimo planams pridengti fiktyvaus Lietuvos nepriklausomybės pareiškimo, kokį davė Kuržemio ir Baltijos landesratai be jokio svyravimo. O Lietuvos Tarybos politikai rūpinosi, kad neišvengiamas tuomet ryšys su Vokietija būtų kuo silpniausias, o nepriklausomybės teisės kuo plačiausios. Dabar gal kas smerkia tarybos derėjimosi dėl šiokio ar tokio ryšio su Vokietija, bet tada, karo laimei dar didžiu klausimu esant, antroji išeitis – nieko neveikti – irgi nieko gero nerodė.

Vokiečiai vis tiek būtų radę būdą tokiam „lietuvių valios pareiškimui“ gauti, kuris visai atitiktų jų norus. Ypač, kad Lietuvai grėsė pavojus iš Lenkijos būti įterptai j Lenkų karalystės ribas. Ieškodama savo moralinio padėjimo sustiprinimo, taryba darė pastangų susižinoti su užsienių lietuviais ir pagaliau gavo tam progos.

Stokholmo konferencijoje 1917 m. spalio 18-20 d., dalyvaujant ir tarybos įgaliotiniui, apsvarstyti Vilniaus lietuvių konferencijos ir tarybos nutarimai bei žygiai, kuriems pritarta. Taip pat pasitikėjimą tarybai išreiškė ir lapkričio 6 d. lietuvių konferencija Berne.
Netrukus iškilo įvykiai, kurie Lietuvos apsisprendimo klausimą dėjo į dienos tvarką. Apie tai sutiko papasakoti vienas to laiko aktingųjų veikėjų, Lietuvos Tarybos narys D. Malinauskas.

„Tarp Lietuvos Tarybos ir vokiečių okupacinės valdžios Ob. Ost“o buvo nuolatinių susidūrimų, kurie visiškai suprantami esant skirtingoms jėgoms, – pradeda savo pasakojimą p. D. Malinauskas. – Jie nueidavo lig tol, kad pats tarybos likimas pakibdavo ore, kai mes nenorėdavom nusileisti Ob. Ostui. Bet dirbti tada buvo smagu. Buvo be galo daug entuziazmo, pasiryžimo, kurs suteikdavo jėgų pakelti visus krizius. Malonu prisiminti tą didelį tarpusavio pasitikėjimą ir vienybę, vyravusią taryboj, nors ten ir visų pažiūrų žmonės buvo. Visa pranešė noras išvesti Lietuvą į naujo, laisvo gyvenimo kelią. Drauge rūpėjo ir greičiau palengvinti Lietuvos gyventojų padėjimas ir apginti juos nuo okupantų sauvalės. To galėjo pasiekti tiktai praplėtus tarybos kompetenciją kraštui valdyti ir išgavus iš Vokietijos Lietuvos pripažinimą savarankišku valstybiniu vienetu. Ta linkme ir ėjo tarybos politinis darbas.

Tarybai pavyko užmegzti santykius su Vokietijos Reichstago grupėmis ir ten rasti pritarimo savo siekimams. Vokiečiuose atsirado įtakingų draugų, kurių tarpe minėtinas a. a. Ercbergeris, vienas įžymiausiųjų Reichstago centro (katalikų) partijos vadų. Su juo santykius palaikėme per vieną profesorių, tarnavusį paprastu kareiviu Vilniuje, Vokiečių Raudonajame Kryžiuje. Reichstage, Ercbergerio dėka buvo iškelta ir smarkiai sukritikuota vokiečių karo valdžios politika Lietuvoj. Dėl tos kritikos turėjo pasitraukti Ob. Ost“o šefas kunigaikštis Isenburg-Birstein“as. Reichstago dauguma pažadėjo į Berlyną nuvykusiai Lietuvos delegacijai paremti Lietuvos nepriklausomybės idėją, jei lietuviai sutiks sudaryti tam tikrų konvencijų su Vokietija. Tačiau, kiek lengva buvo tartis su Reichstago politikais, tiek sunku buvo susikalbėti su karo valdžia, o juk žinome, kad karo metu Vokietijos politika faktinai buvo karo vadovybės vedama. Ir į Lietuvos klausimą karo vadovybė žiūrėjo, kaip į Vokietijos sienų sureguliavimo klausimą, o tai reiškė pirmoj vietoj Lietuvos prijungimą prie Vokietijos be jokių kalbų ir sąlygų. O prasidėjus taikos deryboms Lietuvos Brastoje, karo partijos balsas buvo lemiamas.

Tokiomis sąlygomis padarytas kai kuris nusileidimas vokiečiams pateisinamas susirūpinimu, kad bus sudaryta su Rusija taika, o Lietuva nepriklausomybės užtikrinimo negausianti. Tai buvo gruodžio 11 d. aktas, kuriuo pareiškiama apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi, bet pasižadama, kad ta valstybė bus sąjungoj su Vokietija. Tačiau vokiečiai, nežiūrint duotų derybose su Ob. Ost“u pasižadėjimų, neleido viešai Lietuvos nepriklausomybės skelbti, o tarybos nutarimu apie Lietuvos valstybės atstatymą operavo Lietuvos Brastos taikos derybose kaip įrodymu jau įvykusio Lietuvos apsisprendimo. Tuo tarpu apie nepriklausomybės pripažinimą vokiečiai tylėjo ir Lietuvos delegatų į taikos derybas neleido. Dar mažiau kalbos galėjo būti apie vokiečių kariuomenės pasitraukimą ir perdavimą valdžios tarybai, ko taryba reikalavo. Buvo aišku, kad vokiečiai apgaudinėja ir 1917 m. gruodžio 11 d. aktą nori pavartoti grynai aneksijai. Pačioj taryboj kilo nuomonių skirtumų. Svarbu buvo panaikinti tą aktą. Pasiremiant akto neaiškumais, kuriuos vokiečiai ir stengėsi panaudoti, buvo iškeltas klausimas tam aktui papildyti pridedant straipsnį apie Steigiamąjį seimą, kuris nustatytų santykius su kitomis valstybėmis. Tas pasiūlymas taryboj ir gavo tik 12 balsų iš 20, o keturi tarybos nariai (J. Vileišis, St. Kairys, S. Narutavičius ir M. Biržiška) iš tarybos išėjo. Jie išėjo ne tiek protestuodami prieš tarybos daugumą, kiek prieš vokiečių politiką.

Gruodžio 11 d. papildymas akto buvo kompromisinis, kelias tarp to akto ir kito teksto, kuriame Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nebuvo jungiamas su Lietuvos-Vokietijos santykiais. Bet vokiečiai ir to kompromiso priimti nenorėjo. Tuo tarpu derybos Lietuvos Brastoje nutrūko ir visas padėjimas pakitėjo. Vokiečių imperialistiški siekimai dar padidėjo ir jie užėmė naujus žemės plotus. Rodos, dar labiau reikėjo bijoti jų galybės ir jai nusilenkti. Tačiau taryba visai priešingai pasielgė ir nusistatė griežtai eiti savo keliais panaikindama net aukščiau minėtą kompromisą. Čia žymėtinas yra tarybos nutarimas, kuriuo panaikinami visi anksčiau duotieji pasižadėjimai tuo atveju, jei tas kompromisas nebus vokiečių priimtas ir Vokietija Lietuvos nepriklausomybės nepripažins. Į pasiųstą paklausimą vokiečiai tik atsakė, kad Vokietija Lietuvą pripažinsianti, bet kada – jokių pažadų neduoda. Taryba tuo būdu gavo laisvas rankas.

Dabar rūpėjo atstatyti taryboj vienybė. Pradėta tartis su išėjusiais 4 nariais dėl bendros Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulos. Labai daug ginčų iškėlė žodis „galutinai“ sakiny apie valstybės pamatų ir santykių su kitomis valstybėmis nustatymą. Opozicionieriai priešinosi tam žodžiui, motyvuodami, kad ne tik galutinai, bet ir bendrai tų pamatų ir santykių niekas kitas nustatyti neturi, kaip tiktai Steigiamasis Seimas. Pagaliau, susitarta ir Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. 1,30 val. dienos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Pasirašėme visi 20 tarybos narių abėcėlės tvarka.

Negana dar pasirašymo, reikėjo nepriklausomybės paskelbimo aktą viešai paskelbti. Vos tik įvyko pasirašymas, tekstą nusiuntėme į „Lietuvos Aidą“ ir spaustuvėj jį surinko.
Korektūros nuotrauką nusiuntė į „Pres sestelle“, o mašiną paleido. Gavę korektūrą vokiečiai tuoj „Lietuvos Aido“ numerį konfiskavo, bet apie 70 egzempliorių pasisekė paslėpti. Tuo tarpu ištikimas tarybos draugas, jau minėtas kareivis profesorius, nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo okupacinės valdžios nustebimas, kad griežtai uždraustasis vietos spaudoj dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolimesnį akto skelbimą ir jo komentavimą. Kai kurie vokiečių laikraščiai ypač kanclerio organas „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ smarkiai puolė tarybą už revoliucinį žygį, kad ji drįsusi „mužikų tautai“ skelbti nepriklausomybę.

Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan.  Lietuva tada negalėjo apie tą svarbųjį aktą sužinoti ir sunku buvo tikėti, kad nedidelis lietuvių veikėjų būrelis, priešų apsuptas, galėtų išdrįsti tokiam žygiui. Tuo būdu vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktu, nepriklausomybės dovanojimo aktu, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme, tik patys sau dėkingi už jį būdami. Tiesa, apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis pagrindas, tikrasis žodis. Ir neilgai reikėjo laukti – viltis neapvylė: žodis virto kūnu“.

Glavlitas ir toliau rašo mūsų istoriją

Jeigu šį ilgą pacituotą J. Paleckio tekstą ir jame esančias D. Malinausko mintis sudėtume į gerokai sutrumpintą kratinį, tai gautume nekorektiškus P. Klimo atsiminimus, kuriuos jis priskiria tik J. Paleckiui. Nesinori tikėti, kad sukūręs tokį kalambūrą užmiršo, kad citavo D. Malinauską. Vis dėlto, kažkieno ranka iš glavlito lytėjo vadinamus P. Klimo atsiminimus. Dėl aiškumo reikia pacituoti šį minčių kratinį: „Bet sunku buvo kalbėti su vokiečių karo valdžia, kuri jautėsi tada visagalė ir suprasdavo tik  kardų ir patrankų kalbą. Maža kas žinojo apie lietuvių veikėjų saujelės rūpestį iškovoti Lietuvai laisvės saulę. O tas patriotų būrelis nerimo ir neleido  galingam vokiečiui jų buvimo užmiršti.

Jis buvo galingas dvasia ir tvirtas savo vieningumu. Bendras didis tikslas visus sujungė į vieną. […] Lietuvos Tarybos politikai rūpinosi, kad neišvengiamas tuomet ryšys su Vokietija būtų kuo silpniausias, o nepriklausomybės teisės kuo plačiausios. Dabar gal kas smerkia Tarybos derėjimąsi dėl šiokio ar tokio ryšio su Vokietija, bet tada, karo laimei dar didžiu klausimu esant, antroji išeitis – nieko neveikti irgi nieko gero nerodė, ypač kad Lietuvai grėsė pavojus iš Lenkijos būti įterptai į Lenkų karalystės ribas. […] Tikrai vasario 16 d. aktas buvo revoliucinis žygis, buvo drąsiai tartas laisvės žodis, tautos noro pareiškimas ir didis vienybės aktas, sujungęs visus lietuvių tautos vadus Lietuvos gerovės vardan. […] Vasario 16 d. aktas nebuvo kieno nors malonės aktas, nepriklausomybės dovanojimo aktas, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme. […] Apie akto įgyvendinimą tada negalėjo būti kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis žodis. Jo ilgai nereikėjo laukti – viltis neapvylė, žodis virto kūnu“.

Nekyla abejonių, kad P. Klimo atsiminimai atsirado padedant glavlitui ir kitoms sovietinėms institucijoms. Kai girdžiu iškilius istorikus cituojančius P. Klimo atsiminimus visada pagalvoju, kad jaunoji karta turi žinoti, kieno ranka lytėjo minimuosius tekstus. Ir kodėl tai nutyli Č. Laurinavičius, R. Lopata… Skaitant P. Klimo atsiminimus iškyla ir daugiau klausimų, nereikia būti naiviems ir tikėti tuo, kad cenzoriaus iš glavlito ranka tepalytėjo tik 121-ąjį teksto puslapį.

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), 5.
Voruta. – 2008, kov. 15, nr. 5 (647), 5.
Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), 5.

The post Donatas Malinauskas Vilniuje appeared first on Voruta.

Vytautas ir Marija Modzeliauskai, 1919 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis, www.voruta.lt

Iki šiol nebuvo studijų apie savivaldos kūrimąsi Trakų apskrityje, Lietuvai 1918 m. paskelbus Nepriklausomybę. Šią spragą užpildė neseniai pasirodžiusi Olijardo Lukoševičiaus monografija „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“. Mano senelis Vytautas Modzeliauskas (1882–1970) buvo pirmasis Semeliškių valsčiaus tarybos pirmininkas. O. Lukoševičiaus monografijoje jis paminėtas kelis kartus: kaip Vitoldas Mazaliauskas[1] ir Vitoldas Modzeliauskas[2]. Senelio vardas ir pavardė buvo rašomi skirtingai: Vytautas Modzelevičius, Vytautas Mazaliauskas (1926), Vytautas Modzeliauskas (1919), Витольдъ Модзелевскiй (1896, 1905), lenkiškai – Witold Modzelewski. Vykdant senelio paskutinę valią, ant jo antkapio Lentvaryje užrašyta: Vytautas Modzeliauskas. To jis prašė prieš mirtį – lietuviško užrašo, kaip ir jo žmonai Marijai.

Briediškių dvare: iš kairės pirmas Vytautas Modzeliauskas, antra Marytė Modzeliauskaitė, trečia Sofija Modzeliauskaitė, maža mergaitė dešinėje – Halina Modzeliauskaitė. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Rusų karo belaisviai Cibinas ir Voroninas  prie avilių. 1943–1944 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Vytauto tėvai susituokė Semeliškių bažnyčioje 1882 m. balandžio 11 d. Kunigas Sebastianas Babianskis sutuokė bajorą Joną Modzeliauską, 23 metų, ir Eleną Mironauskaitę (Мироновска), 22 metų. Elena Mironauskaitė buvo iš Vilniaus miestiečių šeimos. Giminės archyve išlikęs dokumentas apie Mironauskų kilmę, kur 1821 m. Trakų pavieto bajorai paliudijo, kad tai bajorų giminė[3]. Jų šeimoje augo du sūnūs: Mečislovas ir Vytautas. Besitraukiant sovietų kariuomenei, Jonas Modzeliauskas buvo nušautas 1941 m. birželio 23 d. Sokonių dvare (Prienų rajone, kitame Verknės upės krante, priešais Ustronės dvarą). Laisvoje Lietuvoje Sokonių dvaro jo palikuoniai neatgavo. Aukų ainiai, pasirodo, neturi teisės į savo turtą, nes kiti pasidalijo… Revoliucija turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Grinapolio dvaras – Vytauto Modzeliausko gimtinė

Vytautas Modzeliauskas gimė 1882 m. balandžio 28 d. Grinapolio dvare, Semeliškių valsčiuje, Trakų apskrityje, pakrikštijo kunigas Sebastianas Babianskis tų pačių metų gegužės 9 d. Semeliškių bažnyčioje. Krikšto tėvai valstiečiai: Fabijanas Albertavičius ir Anna Savickienė (Antano Savickio žmona)[4]. Grinapolio dvaras iki 1863 m. sukilimo buvo Romerių nuosavybė. Dėl jų dalyvavimo sukilime Muravjovo įsakymu buvo sudegintas ir vėliau, tai yra 1865 m., valda atiteko Juozapui Tiškevičiui[5]. Be šio dvaro, grafas Juozapas Tiškevičius paveldėjo Izabelino dvarą netoli Valažino bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Įsigijo Lentvario, Užutrakio, Kairėnų, Kretingos, Pašėtės (Lietuvoje), Dunilovičių, Osovieco, Svidno, Lelčycų (Baltarusijoje) ir kitus dvarus. Iš viso jam priklausė 27 dvarai Vilniaus, Minsko, Kauno ir Kuršo gubernijose, davę didžiulių pajamų. Nors ir negyveno Grinapolio dvare, grafas ten dažnai lankydavosi. Grinapolio dvarui priklausė ir Bijūnų polivarkas (Buzgany).

Bijūnų dvaras

Vytautas Modzeliauskas mokėsi Trakų apskrities mokykloje (Трокское уъездное училище) 1893–1896 m. 1905 m. baigė Sankt Peterburgo leibgvardijos Izmailovsko pulko vadų kursus, jam buvo suteiktas karininko laipsnis (унтер офицер). Jo duktė, mano mama Sofija, pasakojo, kad senelis mintinai mokėjo visas eiliuotas A. Puškino pasakas ir A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, Rumunijoje. Ten, turguje, anot tetos Eugenijos, kuri muzikuodavo su juo, nusipirko smuiką. O vidinėje pusėje buvo ženklas su įrašu, kad pagamino Stradivarijus. 1919 m. birželio 17 d. Vytautas Modzeliauskas Užuguosčio bažnyčioje susituokė su kunigaikštyte Marija Butautaite-Andžejkovičiūte.

Jonas Modzeliauskas su žmona Elena ir sūnumis Vytautu (stovi dešinėje) ir Mečislovu, 1897 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Po santuokos gyveno Bijūnų dvare (Buzgany), kuris priklausė Tiškevičiams. Ten gimė vyresniosios dukros Janina ir Eugenija, iš viso turėjo penkias dukras, jaunesniosios: Marytė, Sofija ir Halina. 1920 m. Vytautas Modzeliauskas buvo suimtas ir nugabentas į Kaišiadorių kalėjimą. 1922 m. Lenkijoje išleistoje knygoje rašoma: Vytautas Modzeliauskas buvo nuvežtas į Kaišiadorių kalėjimą, surištas ir siaubingai sumuštas; pas jį rastas kooperatyvo narių sąrašas sukėlė įtarimą, kad jis priklauso Nemuno šauliams. Buvo apiplėštas. Lipnickis buvo areštuotas, nes jis buvo Modzeliausko kaimynas ir palaikė draugiškus ryšius.[6] Apie tėvo areštą dažnai pasakodavo jo dukros Janina ir Sofija. Pasak jų, po karo dvaro arkliai buvo slepiami ir tuo metu, kai atjojo kariai su kariškomis uniformomis lietuviškais ženklais ir lenkiškai užkalbino Vytauto žmoną, ji lenkiškai pakvietė vyrą: „Tatuś, choć tu swoji“ (Tėti, ateik pas savus). Lietuvos kariai pamanė, kad lenkai (lenkiškai kalbantys kariai) neva yra „savi“, areštavo Vytautą ir išsivežė. Dvare rasti kooperatyvo narių sąrašai tapo įkalčiu priklausius lenkų karinei organizacijai. Vytauto žmona dėl netikėto ir nepagrįsto vyro arešto kreipėsi į savo pusbrolį Donatą Malinauską, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą. Bet D. Malinauskas atsakė, kad jeigu kaltas – sušaudys, o jeigu ne, paleis. Vytauto įspūdžius apie kelionę į Kaišiadoris perpasakojo vyriausioji duktė Janina. Keliaujant po kurio laiko jam pasiūlė vadelioti, tačiau Vytautas įtarė, kad jį gali nušauti kaip bandantį pabėgti. Todėl atsisuko nugara į arklį, taip iki Kaišiadorių ir keliavo. Mano mama Sofija vis prisimindavo senelį pasakojant, kad Kaišiadoryse jį mušė, o kitame kambaryje buvo Semeliškių kunigas Jonas Steponavičius. Jis kartu su kunigu Jonu Sadūnu organizavo Semeliškių apylinkėse 50 vyrų būrį[7], tuo metu, kai grėsė lenkų okupacija. Kaišiadorių apskrities pirmuoju viršininku buvo paskirtas dr. Vladas Mongirdas 1918 m. gruodžio mėnesį[8], prie savivaldos Semeliškėse ištakų buvo ir kunigas Jonas Steponavičius, čia klebonavęs nuo 1914 m. su pertrauka karo metu, iki 1922 m.[9] Jo kovų už Lietuvos Nepriklausomybę bičiulis kunigas Jonas Sadūnas 1926 m. Užuguosčio bažnyčioje pakrikštijo mano mamą Sofiją. Nors tikroji jos gimimo diena buvo gegužės 3-ioji, data dokumentuose buvo pakeista į rugpjūčio 2-ąją, nes, anot mamos, savo dokumentuose nurodyti Lenkijos Konstitucijos dienos datą buvo nepatriotiška. Mano mamą krikštijo Jiezno dvaro savininkas Kvinta ir mamos giminaitė Vanda Komoraitė iš Komaravos dvaro Trakų valsčiuje. Šis dvaras buvo šalia Spindžio ežero.

Kunigą Joną Sadūną per Velykas ir Kalėdas Vytautas Modzeliauskas atsiveždavo į Briediškių dvarą.

Apie Modzeliauskų giminę

Jono Modzeliausko tėvas gyveno Papsiuose (Prienų r. sav.), iš ten ir buvo kilęs. Kada Modzeliauskai įsikūrė Papsiuose, nėra žinoma. Iki šių dienų Papsiuose yra išlikusios Modzeliauskų kapinės, tiesa, senų paminklų ten nėra. Daugiau kaip prieš 20 metų Vandalinas, vienas iš Modzeliauskų giminės atstovų, man pasakojo, kad giminės genealoginį medį atėjus sovietams užkasė prie namų, o vėliau, Lietuvai tapus laisvai, negalėjo jo surasti. Atmintis nėra visagalė. Istorijoje žinomas faktas, kad po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1776 m. Vincentas Modzeliauskas tapo Maltos ordino nariu[10], dar iki didžiuoju magistru tampant Rusijos carui Pavelui I[11]. Mama minėjo, kad jos tėvas Vytautas pasakojo apie Modzeliauską iš jų giminės, buvusį vicekaraliumi Celebo saloje, ir kad apie tai rašė „Severnoje sijanije“. Kur ta sala buvo, nepasakė, gal Indonezijoje, o gal šalia Turkijos. Taip pat pasakojo, kad vienas iš Modzeliauskų buvęs pulkininku, kuris dvarus ir turtus pralošė. Žinomas ir Jiezno apylinkėse 1831 m. veikęs F. Modzelevskio būrys.

Halina Modzeliauskaitė. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Eugenija Modzeliauskaitė ir Viktoras Ašmenskas, 1940 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Sofija Modzeliauskaitė, 1946 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Vytauto senelis bajoras Konstantinas Modzeliauskas, sūnus Joachimo, turėjo penkis sūnus: Joną[12], Juozą, Kasparą, Kazimierą, Adomą, ir dukras Fracišką, Mariją ir Antaniną. Konstantinas buvo vedęs du kartus: Albiną Kučinskaitę ir Aleksandrą Germanavičiūtę. Jonas gimė iš pirmos santuokos. Marija Siudo (Vytauto Modzeliausko giminaitė) Lentvaryje turėjo 7 namus, kurie buvo ne tik konfiskuoti, bet ir nugriauti statant gamyklą „Kaitra“. Tarpukaryje Marija Siudo dirbo Lentvaryje pas grafus Tiškevičius. Jai liko tik vienas namas, kuriame po sovietų okupacijos bei priverstinio išsikraustymo iš Briediškių (dab. Vaitkūnų km., Nemaitonių sen., Kaišiadorių r. sav.) dvaro gyveno Vytautas Modzeliauskas su žmona Marija ir Marija Siudo.

Briediškių dvaras

Vytautas Modzeliauskas 1921 m. buvo išrinktas Semeliškių valsčiaus tarybos pirmininku[13], tačiau apie 1923 m., vedinas asmeninių motyvų, Vytautas Modzeliauskas persikėlė gyventi į uošvių dvarą Briediškėse. Ten ir gimė dar trys dukros: Marytė, Sofija, Halina. Vytautas ūkininkaudavo, gamindavo sviestą, veždavo braškes parduoti į Birštoną, pakeliui sustodavo pas tėvą Joną Modzeliauską Sokonių dvare. Prieš bene 35 metus su savo mama Sofija aplankėme gimines Modzeliauskus, gyvenančius Papsiuose. Jie gerai prisiminė mano senelį Vytautą Modzeliauską, jo tėvą Joną ir pastarojo tėvą Konstantiną, kurio dukra Antanina nutekėjo į Onuškį už Henzelio.

Tado Mongirdo prisiminimai apie prof. B. Genzelio giminę

Mama pasakojo, kad profesoriaus Bronislovo Genzelio tėvas yra dirbęs Mongirdo dvare kalviu, jo pavardė buvo Henzel. Teta Janina lankydavosi pas Henzelius namuose ir yra sakiusi, kad jie kalbėjo vokiškai. Tadas Mongirdas savo atsiminimuose rašo apie laikus prieš Pirmąjį pasaulinį karą: Šaltkalviui iš Aukštadvario Hedzeliui [?] buvo nurodyta su šeima išvykti į Rusijos gilumą, dėl pavardės jį visi laikė vokiečiu. Jis išvyko su žmona, kurios mergautinė pavardė Modzeliauskaitė, mūsų kaimyno iš Briediškių giminaite, ir vaikais. Jis turėjo du vyresnius sūnus: Konstantiną ir Henriką, jie jau padėdavo darbuose, ir du mažus berniukus Otoną ir Bronislovą bei dukrą Heleną. Visi jie po karo, Lietuvos laikais, grįžo į Aukštadvarį.[14] Išeitų, kad profesoriaus B. Genzelio senelė Modzeliauskaitė ir Jonas Modzeliauskas buvo brolis ir sesuo.

Sovietų okupacija

Vytautas Modzeliauskas nesulaukė laisvos Lietuvos laikų, bet iki mirties tikėjo, kad sugrįš į savąjį Briediškių dvarą.

1941 m. birželio 14 d. Vytautas Modzeliauskas su šeima pasitraukė iš dvaro. Sužinoję, kad prasidėjo karas, visi vėl susirinko Briediškių dvare: Vytautas su žmona, jaunėlės dukros Sofija ir Halina, iš Trakų atvyko Marytė ir Eugenija[15]. Visi sugiedojo Lietuvos himną.

Karo metu ūkyje trūko darbininkų. Mama pasakojo, kad jų ūkyje dirbo du karo belaisviai – Cibinas ir Voroninas. Senelis juos atsivežė išsekusius nuo bado ir utėlėtus. Praėjus kažkiek laiko ir atsigavus po badmečio stovykloje, jie atėjo pas Vytautą Modzeliauską ir pranešė, kad ruošiasi pabėgti. Vytautas paprašė to nedaryti, nes vokiečiai sušaudys visą jo šeimą. Mama pasakojo, kad rusai, karo belaisviai, buvo vėl grąžinti į belaisvių stovyklą, išvykdami padėkojo Briediškių dvaro savininkams už rūpestį ir pasakė, jeigu liks gyvi, po karo būtinai susiras dvaro šeimininkus.

Eugenija Modzeliauskaitė ir Viktoras Ašmenskas, 1940 m. Nuotr. iš Viktoro Jenciaus-Butauto asmeninio archyvo

Pasibaigus vokiečių okupacijai, sugrįžo sovietai ir vėl prasidėjo kančios. 1945 m., dar karui nepasibaigus, Vytautas Modzeliauskas buvo suimtas. 1945 m. balandžio 27 d. iš Aukštadvario į Semeliškes buvo vedami suimtieji, tarp kurių – ir Vytautas. Aštuoni kilometrai nuo Aukštadvario sargyba papuolė į partizanų pasalą. Susišaudymo metu žuvo milicininkas iš Aukštadvario K. Osinskas. Žuvo ir Aukštadvario vaistininkė Ladygienė, o Vytautas Modzeliauskas buvo sužeistas. Veiksmas vyko prie Strėvos upės, Vytautas tuomet atidavė partizanams savo kailinius. Jo žaizdas gydė gydytojas Motelis Kovalskis. Pasakojama, kad Baranauskas, įskundęs Vytautą Modzeliauską, ignoruodamas likusius dvaro šeimininkus ir šaipydamasis iš jų, apsigyveno Modzeliauskų miegamajame. Mėgdavo gulėti lovoje pasiėmęs į rankas apverstą laikraštį. Nuo to laiko Vytautas Modzeliauskas slapstėsi ir po arešto į dvarą negrįžo. 1946 m. Modzeliauskų šeima nusprendė palikti Briediškių dvarą.

Prieš išvykdamas, Vytautas Modzeliauskas 30 bičių avilių atidavė kaimynui Jonui Jaroševičiui, po kiek laiko jis pasakė Vytautui, kad bitės iššalo. Kai Lietuva vėl tapo laisva, mama kreipėsi dėl senelio arešto fakto patvirtinimo, tačiau dokumentų archyvas nerado, tremtinio statuso seserys negavo, tarytum dvarą apleido savu noru.

Marijos ir Vytauto Modzeliauskų antkapinis paminklas naujosiose Lentvario kapinėse. Viktoro Jenciaus-Butauto nuotr.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 3 (869), 2020 m. rugsėjis, p. 18–22

[1] O. Lukoševičius, Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos, 2019, p. 184, 187.

[2] Ibid., p. 195.

[3] 1821 m. dokumentas. Iš asmeninio Viktoro Jenciaus-Butauto archyvo.

[4] Vytauto Modzeliausko krikšto metrikos. Iš asmeninio Viktoro Jenciaus-Butauto archyvo. Prieiga per internetą: <https://www.familysearch.org/ark:/61903/3:1:3Q9M-CSM1-N7HC-H?i=957&cat=2317996> (958).

[5] Józef Tyszkiewicz (1835 m. Trakų Vokėje–1891 m. gegužės 26 d. Kretingoje).

[6] „Modzelewski Witold byl przeweziony do więzienia w Koszedorach, związany i straszne pobity; znaleziono u niego spis czląkow kooperatywy, co nasunelo podejrzenie, ze nalerzy do strzelcow Nadniemenskich. Ogrobiony zostal doszczętnie. Lipnicki byl aresztowany, gdyz sąsiadowal i zyl w przyjazni z Modzelewskim.“ W. Studnicki, Współczesne państwo litewskie i stosunek jego do Polaków, Warszawa, 1922, s. 83.

[7] A. Vasiliauskienė, Dr. kun. Jonas Steponavičius: kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/dr-kun-jonas-steponavicius-1880-03-10-1906-1947-12-08-kovotojas-del-lietuvybes-vilnijos-kraste/>. A. Vasiliauskienė, Aukštaitijos krašto sūnus – lietuvybės puoselėtojas Vilnijos krašte. Prieiga per internetą:

<http://www.aidas.lt/lt/religija/article/15285-10-01-aukstaitijos-krasto-sunus-lietuvybes-puoseletojas-vilnijos-kraste>.

[8] B. Pivoriūnas, „Rytų Lietuvai besikuriant“, in: Karo archyvas, Kaunas, MCMXXXVIII, t. 9, p. 273.

[9] A. Vasiliauskienė, Dr. kun. Jonas Steponavičius: kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte. Prieiga per internetą: <http://www.voruta.lt/dr-kun-jonas-steponavicius-1880-03-10-1906-1947-12-08-kovotojas-del-lietuvybes-vilnijos-kraste/>.

[10] 1776 дек.22–1790-е. Дело о принятии в Орден члена Польского приората Ордена Винцента Модзелевского (на польск., лат., фр. яз.). Л. 119–132. Prieiga per internetą: < http://rgada.info/opisi/28-opis_1.pdf>.

[11] Pavelas I (Павел I) – Rusijos imperatorius (magistras de facto) 1796–1801.

[12] Jonas Modzeliauskas su žmona ir jų sūnus Mečislovas palaidoti Jiezno kapinėse.

[13] O. Lukoševičius, Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos, 2019, p. 184.

[14] Z Wysokiego Dworu kazali ślusarzowi Hedzlowi [?] wyjechać z rodziną w głąb Rosji z powodu nazwiska, uważali go za Niemca. Wyjechał wraz z żoną, z domu Modzelewską krewną naszego sąsiada z Bredziszek i dziećmi. Miał dwuch już dużych synów Konstantego i Henryka, oni już nam pomagali w pracy, dwóch niedużych chłopców Otona i Bronisława i córkę Helenę. Wrócili oni wszyscy do wielkiego Dworu już po wojnie w czasach litweskich.

[15] Viktoras Ašmenskas su jomis į dvarą neatvyko.

The post Apie Vytautą Modzeliauską – pirmąjį Semeliškių valsčiaus tarybos pirmininką appeared first on Voruta.

Paminklinė lentelė, kurioje įrašyti Alvito kapinėse palaidoti Vinco Kemežio artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

Viktoras Jencius – Butautas, Rokiškis, www.voruta.lt

Donato Malinausko ištrėmimo iš Alvito į Altajų 1941 m. birželio 14 d. aplinkybes yra aprašęs Vincas Kemežys 1941 m. liepos 18 d. straipsnyje „Donato Malinausko tragedija“^[1]. Kas siejo tragiško likimo šio straipsnio autorių ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą?

Sovietams įsiveržus į Lietuvą, V. Kemežys nepanoro dirbti okupacinei valdžiai. Jis 1940 m. sugrįžo į gimtąjį Alvitą ir ten gyveno iki pakartotinos sovietų okupacijos 1944 m.^[2] 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas ir V. Kemežys, puoselėję Lietuvos valstybingumą ir kultūrą, nėra deramai pagerbti, tarytum jie būtų svetimos valstybės ir kultūros atstovai. Iki šiol mums nepavyko atsikratyti okupantų kultūros „vertybių“ ir deramai atgaivinti savosios. Nenorom susimąstai, kad žmonės, paragavę „mineralinio su namu“ (žmogaus sukurtas produktas), nebežino, kas yra vanduo. Nors imperija aptrupėjo, bet mes likome su ja susieti ne tik psichologiškai. Iki šiol stengiamės apeiti sunaikintų ir apnaikintų dvarų problemą, netgi vengiame keliuose statyti rodykles į juos. O tam esama įvairiausių priežasčių. Mes negalime gyventi be „lietuviško beržo“ ir „uosio“, pamiršdami liūdną pasakos pabaigą. Tai kokios kultūros dalis šiandien esame ir kam atstovauja mūsų „elitas“?

Žodis kultūra kilo iš lotyniško veiksmažodžio colere, kuris reiškia ne tik įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, bet ir gerbimą. Keliaujantys iš Vilkaviškio į Kybartus neras rodyklių į buvusį Jono Vailokaičio dvarą Paežeriuose, į D. Malinausko dvarą Alvite ir į garsaus dailininko tapytojo bei skulptoriaus Arono Aprilio Šiaudiniškių dvarą. Atvykstančius valstybinės reikšmės keliu^[3] į Alvitą pasitinka nuoroda į S. Nėries gimtinę, bet nėra V. Kemežio ir D. Malinausko atminimui skirtų ženklų į jų gyvenamąsias vietas. Pravažiuojantys Alvitą ir išvydę rodyklę į poeto Kazio Bradūno tėviškę turėtų susimąstyti apie vertybes laisvoje valstybėje, kurioje liko pamirštos iškilios asmenybės, sovietmečio aukos. Tenka apgailestauti, kad į signataro Vlado Mirono tėviškę iki šiol nėra rodyklės net iš krašto kelio^[4].

Baltų silikatinių plytų namas (pastatytas po karo) yra šalia Alvito Šv. Onos bažnyčios, greta klebonijos. Čia iki 1944 m. buvo Kemežių šeimos namas, kuris sudegė per karą. Būtent šiame sklype buvo užkastas Vinco Kemežio archyvas. Alvitas (Vilkaviškio r.), 2020 m. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

2005 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimas skelbia, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo būdus ir priemones, šias priemones įgyvendinančias institucijas ir signatarų atminimo įamžinimą koordinuojančią instituciją, taip pat šių institucijų ir Signatarų atminimo įamžinimo komisijos funkcijas. Deja, kai kurios savivaldybės pamiršo, kad yra atsakingos už tai ateinančioms kartoms. Kaip nurodoma šiame Vyriausybės teisės akte, Savivaldybė, kurios teritorijoje yra signataro tėviškė arba kurioje signataras gyveno, mokėsi, dirbo, organizuoja memorialinės lentos pagaminimą ir įrengimą, rūpinasi signataro vardo suteikimu (mokyklai, miesto gatvei, skverui ir panašiai).^[5] Tačiau ne visos savivaldybės linkusios pritarti ir vykdyti Vyriausybės nutarimus. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ne visi signatarai sulaukė tiek savivaldybių, tiek Vyriausybės dėmesio, nors planų buvo. Teigti, kad nieko nebuvo įgyvendinta, būtų neteisinga, tačiau kai kurios savivaldybės nieko nepadarė ir taip po liberalizmo vėliava išsaugojo sovietinės valdžios palikimą, tarytum nieko nebuvo: nei tremčių, nei turto konfiskavimo, nei prievartos ir mirčių.

Kodėl mums iki šiol brangūs sovietofilai ir jų kultūra? Kas yra sava kultūra ir kultūra bendrai? Vienu lakoniškiausių reikėtų pripažinti Lordo Rag­lano apibrėžimą: Kultūra – tai apytiksliai viskas, ką mes darome, ir nedaro beždžionės. Vadinasi, bet kuri veikla yra kultūra. Pagal tai ir sovietų kultūra išlieka svarbi mūsų valdininkams ir kultūrininkams. Mes iki šiol esame svetimos kultūros įkaitais ir vergais, o laikinos vertybės išlieka mums svarbios, norėdami jas išsaugoti aukojame tikrąsias vertybes, tai yra savąją kultūrą. Ar ne todėl iki šios dienos nežengėme nė vieno žingsnio ieškodami Alvite užkasto V. Kemežio archyvo, nes jis galėtų kompromituoti ne tik alvitiečius sovietofilus, bet ir įneštų aiškumo aiškinant LDK Vytauto palaikų paslaptį?

V. Kemežys labai gerai žinojo ne tik apie signataro D. Malinausko nuveiktus darbus, bet ir apie paskutines jo gyvenimo dienas. Nėra abejonių, kad signataras papasakojo ir apie Vytauto Didžiojo palaikus Vilniaus katedroje.

Vinco Kemežio giminės kapavietė, kurioje palaidoti jo tėvai ir kiti artimieji. Alvito kapinės (Vilkaviškio r.), 2020 m.  Vinco Kemežio palaidojimo vieta nežinoma. Viktoro Jenciaus – Butauto nuotr.

V. Kemežio, D. Malinausko ir J. Paleckio keliai susikirto tarpukariu, bet pagalbos iš pastarojo sovietmečiu taip ir nesulaukė. Nors J. Paleckis buvo ėmęs interviu iš signataro, tačiau to nelabai norėjo prisiminti 1940 m. Apie D. Malinausko darbus rašė ir V. Kemežio įsteigtas laikraštis „Sekmadienis“. V. Kemežiui su broliais traukiantis nuo sovietų 1944 m., arklius ir vežimą davė tuo metu Alvito dvare gyvenusi signataro dukra Marija ir jos vyras Viktoras Stomma^[6]. Sovietai negalėjo dovanoti V. Kemežiui ne tik už jo patriotines publikacijas tarpukariu, bet ir vokiečių okupacijos metais straipsnius apie trėmimus bei tremtinių sąrašų sudarymą. Sovietai jį sugavo Pomeranijoje ir, anot Jeronimo Cicėno, pakorė lageryje, kur iškabojo 7 dienas^[7]. Tik senieji alvitiečiai prisimena prie bažnyčios stovėjusius Kemežių namus, o kapinėse ne iš karto pavyko surasti jų giminės kapavietę, pažymėtą trimis kryžiais, nes niekas iš vietinių jų neprisiminė. Tik V. Kemežiui turime būti dėkingi už pasakojimus apie alvitiečius pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941)^[8], apie „darželių“^[9] statybas nusavintos žemės valdose ir signataro D. Malinausko gyvenimą sovietmečiu bei tremtį į Altajų:

Po 1940 m. raudonųjų įsiveržimo į Lietuvą visa mūsų inteligentija, su nedidelėmis išimtimis, gyveno sunkias moralinio nykimo dienas.

Tačiau ypatingai sunkus likimas ištiko mūsų tautos veteranus, kurie su skausmu širdyje stebėjo jų atkurtos Lietuvos trypimą ir naikinimą po žiauriąja bolševikiško teroro letena. Vienas tokių buvo Donatas Malinauskas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys ir buv. atstovas Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jo nelaimes ir vargus teko matyti visą bolševikų viešpatavimo Lietuvoje laiką.

Donatą Malinauską bolševikai užklupo jo dvare Alvite, Vilkaviškio apskr. Jau pirmomis savaitėmis bolševikai nukreipė prieš jį savo teroro strėles. Vieną dieną užklupo dvare kelis kaimynus, atvykusius ūkiniais reikalais. Buvo įtarta, kad dvare įvyko nelegalus susirinkimas. Donato Malinausko žentas tuojau buvo sulaikytas ir nugabentas į Vilkaviškį, bet kaltės nepavyko įrodyti. Žentas ir žmona su vaiku po to tuojau pabėgo į Vokietiją ir gražiame Alvito dvare pasiliko nelaiminga keturių senelių šeima: Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim, iš jų viena paliegėlė.

Nėra ko kalbėti apie gobšumą žmonių, kurie dvare supo Donatą Malinauską ir jį, negalintį iš kambario išeiti, apgaudinėjo ir skriaudė kiekviename žingsnyje. Tai buvo komisarų laikmečio valdžia dvaruose. Tačiau Donatas Malinauskas, kad ir 72 metų amžiaus, parodė nepaprastą atsparumą ir kietą valią. Jis į tas skriaudas atsakydavo tik šypsena ir rankos numojimu, susijaudinusius saviškius ramindamas, kad visa tai niekis, palyginti su Lietuvą ištikusiu likimu.

Donato Malinausko būdingas bruožas visą gyvenimą buvo nenuolaidumas dėl teisybės ir atvira kova. Šito pavojingo bolševikų laikais metodo Donatas Malinauskas neatsisakė. Tai nervino vietos raudonųjų galiūnus, susikomplektavusius iš kerdžių ir kitų svieto lygintojų. Santykiai tarp Donato Malinausko ir raudonųjų vis labiau įsitempdavo, kol galų gale privedė prie tragiškų pasekmių.

Vykdomojo komiteto pirmininkas jau iš karto Donatui Malinauskui įžūliai pagrasė, kad jis išmesiąs jį iš dvaro, kaip skiedrą, ir pats per prievartą apsigyveno viename dvaro rūmų gale. Tuo tarpu patį dvarą užvaldė traktorių stotis, kurios vadovai, vietos valdžios kurstomi ir padedami, atėmė iš Donato Malinausko raktus nuo viso turto. Toks buvo bolševikų teisingumas. Formaliai savininkas buvo Donatas Malinauskas ir kaip po toks turėjo atlikinėti visas prievoles valstybei. Tačiau faktiškai šeimininkavo vištvagiai, nuo kurių malonės pareidavo net Donato Malinausko šeimos pramitimas.

Netrukus kova dėl dvaro prasidėjo tarp pačių raudonųjų. Traktorių stotį iš dvaro įsigeidė iškelti kariuomenės dalinys, kuris čia pradėjo statyti „darželius“. Donatas Malinauskas tuomet jau pamatė, kad kova beprasmiška. Raudonoji armija dvaro ūkio sunaikinimo darbą baigė. Gyvuliai, pašarai ir padargai buvo iš patalpų pašalinti ir perduoti tarybiniams ūkiams arba pasisavinti ir išparduoti. Dvaras buvo perdirbtas į kareivines ir dirbtuves.

Tačiau Donatas Malinauskas vis dar laikėsi rūmų kampelyje, kol vieną dieną jį užklupo vietos ir apskrities valdžios orda, surašė visus daiktus, kuriuos čia pat pasiskirstė tarp savęs vietos pareigūnai. Pats Donatas Malinauskas su trimis senelėmis po to pogromo buvo išgabentas pas vieną apylinkės ūkininką, kur neilgam prisiglaudė. Tą baisiąją naktį, kai visoje Lietuvoje čekistų buvo užpulti nekalti gyventojai pirmajam tremtinių transportui į Sovietus sudaryti, buvo įsibrauta ir į Donato Malinausko butą. Nieko čekistai prie jo šeimos neprileido ir į sunkvežimį visus keturis nešte išnešė, be drabužių atsargos, be patalynės, net be duonos riekės. Žinant Donato Malinausko ir jo šeimos sveikatos būklę,
beveik netenka abejoti, kad jų gyvybė prikimštuose vagonuose jau pirmosiomis dienomis turėjo atsidurti dideliame pavojuje.

Su tokiu žiaurumu iš Donato Malinausko buvo atimta tėvynė, kurią jis taip karštai mylėjo ir kurios prisikėlimu sunkiausiais bolševikų teroro laikais nesuabejojo. Jis sakydavo: „Gal aš jau patekančios aušros mūsų tėvynei ir nematysiu, bet jūs dar išvysite.“ Donatas Malinauskas, bolševikiškų vargų spaudžiamas, vis dar degė viltimi prieš mirtį nuvykti į Vilnių ir įvykdyti savo seną svajonę: sutvarkyti Vytauto Didžiojo palaikus. Tai nebebuvo lemta jam padaryti.

Dviveidį vaidmenį Donato Malinausko tragedijoje suvaidino Paleckis. Kai dar niekam nė į galvą negalėjo ateiti, kad Paleckis gali tapti Lietuvos išdaviku, nežiūrint visų jo išsišokėlio būdo savybių, per vieną spaudos pasikalbėjimą Donatas Malinauskas Paleckiui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą apibūdino vaizdžiu sakiniu: „Ir žodis tapo kūnu.“ Paleckiui nuriedėjo ašara, jis įkvėptai pasikalbėjimą atpasakojo savo laikraštyje. Paleckio ašara sujaudino Donatą Malinauską, ir jis buvo įsitikinęs, kad Paleckis esąs patriotas ir apsaugosiąs Lietuvą nuo niekšybių, kuriomis bolševikai siautė Lietuvoje. Po kiekvieno puolimo Donatas Malinauskas, it skęstantis plaukelio, griebdavosi tariamos Paleckio pagalbos, atakuodamas lietuviškąjį kremlių raštais ir telegramomis. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Už Paleckį, didžiausiam Donato Malinausko nusivylimui, atsakydavo ta pati „valdžia vietose“, kuri jį plėšė ir terorizavo. Tačiau dar prieš patį Donato Malinausko ištrėmimą pas Paleckį asmeniškai bandė apsilankyti ponia Malinauskienė, vyro vardu ieškodama teisybės. Paleckis nesiteikė jos priimti, per savo adjutantus atsikalbėdamas liga. Tuo tarpu vargas vis atšiauriau brovėsi į nelaimingą senelių šeimą, kol baisiu ištrėmimo sprendimu jos kančios buvo apvainikuotos.^[10]

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 41–44

^[1] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

      Vincas Kemežys (1899 m. lapkričio 7 d. Alvito k., Vilkaviškio aps. – 1947 m. Sibiras) – publicistas, vertėjas. Lietuvos universitete 1929 m. baigė teisę. Nuo 1922 m. dirbo Eltoje, 1930–1933 m. jos atstovas Rygoje. Nuo 1933 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius ir vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1934–1936 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Nuo 1938 m. dirbo LR vidaus reikalų ministerijos Visuomeninio darbo valdyboje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. Hasendorfe redagavo laikraštį „Lietuvis“. Išleido bibliografinį darbą „Laikraščių rūšys ir tiražai ir lietuvių periodika“ (1933, kartu su A. Ružancovu), publicistinę kn. „Ištremtieji“ (1942, kartu su J. Petrėnu), su J. Paleckiu parengė leidinius „Pirmasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1934), „Antrasis Lietuvos žurnalistų sąjungos metraštis“ (1937), „Pirmoji lietuvių tautinė olimpiada“ (1938). Išvertė latvių prozininkų A. Erso ir P. Rozičio novelių, I. Turgenevo apysakų, A. Grino istorinį romaną „Nameikio žiedas“ (1939).

^[2]     K. Kemežys, Po pasaulį besiblaškant: atsiminimai, Sydney: Rotor Publ., [1959?].

^[3] Marijampolė–Kybartai–Kaliningradas Nr. A7.

^[4]     Biržai–Pandėlys–Rokiškis Nr. 123.

^[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 31 d. nutarimas  Nr. 340 „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo įamžinimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ženklo pavyzdžio patvirtinimo“. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.933AE75F71CE>.

^[6] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

^[7]     J. Cicėnas, „Akimirksniu kronika. Nukankinto ir pakarto žurnalisto akivaizdoj“, in: Mintis, 1948 m. gegužė 19 d., Nr. 52 (435), p. 4.

^[8]     V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Taikos melo propaganda“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 15 d., Nr. 19, p. 2; V. Kemežys, „Pasienis raudonųjų replėse. Kas mus valdė“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 16 d., Nr. 20, p. 2.

^[9]     Bunkeris (gynybinis dotas).

^[10] V. Kemežys, „Donato Malinausko tragedija“, in: Į laisvę, 1941 m. liepos 18 d., Nr. 22, p. 2.

The post Tragiški Donato Malinausko ir Vinco Kemežio likimai appeared first on Voruta.